Tačiau faktas ir tai, kad būtent šios politinės jėgos disponuoja finansiniais ir administraciniais ištekliais. Vadinasi, starto pozicijos jau nėra lygios. Negalime ignoruoti ir to, kad per ilgus metus, būdamos valdžioje, jos užsitikrino sau „šiltnamio“ sąlygas – rinkimuose gali dalyvauti tik politinės partijos. Jokie kitokie dariniai: nei asociacijos, nei susivienijimai, nei bendruomenės ar judėjimai. Tik politinės partijos. O jų – gausu. Vadinasi, vienintelis kelias – vienytis. Kito kelio nėra.

Tačiau vienytis reikia ne bet kaip ir ne bet su kuo. Lietuvai nereikia dar vieno priešrinkiminio darinio, kuris subyrėtų vos pasibaigus rinkimams arba kurio vienintelis tikslas būtų pasidalyti valdžios postus. Man atrodo, kad šiandien Lietuvai reikia to, ką puikiai supranta kiekvienas krepšinio sirgalius – Svajonių komandos. Rinktinės, į kurią susiburtų stipriausi žmonės iš skirtingų antisisteminių partijų, visuomeninių judėjimų, asociacijų ir bendruomenių. Juk niekam nekyla klausimas, kodėl Lietuvos krepšinio rinktinėje žaidžia skirtingų klubų krepšininkai. Priešingai – visi nori matyti pačius stipriausius. Politikoje turėtų galioti tas pats principas. Svarbiausia ne partijos pavadinimas ar vieno lyderio ambicijos, o bendras tikslas – Lietuva.

Čia ir prasideda įdomiausia dalis. Vienytis vardan ko? Vienas dalykas – vienytis dėl valdžios. Tačiau ar tokiu atveju susivienijusieji, pasiekę tikslą ir tapę valdžia, tikrai pakeis valstybės politiką? Ar tikrai atsigręš į žmones? Abejoju. Tokio „vienijimosi“ šalininkai paprastai užduoda vieną ir tą patį klausimą: kodėl vienas ar kitas judėjimas nesiintegruoja į kokį nors kitą, panašų judėjimą? Kodėl nesiglaudžia prie vieno ar kito save lyderiu laikančio žmogaus? Kitaip sakant, jei nesiintegruoji, vadinasi, nesivieniji. Bet juk ne visi gali vienytis su visais. Aš sunkiai įsivaizduoju savo vietą pas konservatorius, socialdemokratus, „Vardan Lietuvos“ ar, pavyzdžiui, Laisvės partijoje. Nors, matyt, tokia vieta gerokai padidintų galimybes ateiti į valdžią. Tačiau klausimas lieka tas pats – vardan ko?

Vadinasi, vienytis turi tie, kurių tikslas – iš pagrindų pakeisti valstybės politiką, pasukti ją į Lietuvos žmones, ginti jų interesus, o ne savo asmeninius ar partinius. Ką šiandien ir matome? Matome vilas, sklypus ir plantacijas, nekilnojamąjį turtą užsienyje, savo verslo interesus. Žinoma, visa tai – tik „Lietuvos žmonių labui“.

„Alternatyva Lietuvai“ nesiekia politinės valdžios, tačiau tai nereiškia, kad to nesiekia mūsų nariai. Mes matome aiškų tikslą – vienytis su visomis teisingomis jėgomis, kurioms pirmoje vietoje yra Lietuva, mūsų žmonės, šeima ir Tėvynė. Valdžia yra tik instrumentas. Tikslas – pokyčiai Lietuvos politikoje. Suprantu, kad pastarųjų metų politikos šviesoje žodžiai „vertybės“ ir „gerovė“ kai kam atrodo keistai, tačiau būtent vertybės ir gerovė – tikros, o ne išgalvotos ar primestos – ir turi tapti tokio vienijimosi pagrindu.

Lietuva – tai mūsų Tėvynė. Ne Briuselis, Londonas, Vašingtonas ar kuri nors kita sostinė. Pirmiausia turi būti Lietuva ir Lietuvos žmonių interesai, o ne korporacijų, viršvalstybinių organizacijų ar kitų valstybių interesai. Mūsų sprendimuose turi atsispindėti tik vienas principas – pirmoje vietoje Lietuva, kuri privalo susigrąžinti savo didybę.

Privalome užtikrinti saugumą savo valstybei ir Lietuvos žmonėms. Ne eskaluoti, o eliminuoti grėsmes, atkurti pragmatinius santykius su kaimynais. Tik saugioje valstybėje galimas darnus ūkio vystymasis, šeimų kūrimas, investicijos ir vaikų ateitis. Privalome imtis visų priemonių atkuriant tautos vienybę, kurios šiandien akivaizdžiai trūksta. Saugumas – tai ne tik išorinis, bet ir vidinis saugumas. Visos galimybės tam yra. Trūksta tik noro ir ryžto.

Privalome išsaugoti savo kultūrinį kodą, nes jo praradimas – egzistencinė grėsmė. Demografija, mokslas, kultūra, medicina, tautos vienybė – visa tai yra valstybės pamatai. Negalime pamiršti savo istorijos. Ne išgalvotos, pagražintos ar „patikslintos“, o tikros istorijos. Joje buvo visokių laikotarpių – vieni džiugino, kiti skaudino, tačiau tai mūsų istorija. Ją privalome žinoti ir gerbti. Sugrąžinkime mūsų žmonėms Dievą ir tikėjimą.

Lietuvos ūkis turi likti mūsų žmonių rankose ir būti perduotas ateities kartoms. Negalima leisti, kad strateginės sritys, užtikrinančios Lietuvos žmonių gyvenimą, atsidurtų privačiose rankose. Turi būti sudarytos sąlygos plėtoti žemės ūkį, vidutinį ir smulkųjį verslą. Žmonės privalo turėti galimybę dirbti ir uždirbti.

Tai ir yra pagrindinės vertybės, tie tikslai, kurių privalome siekti. Tie, kurie tam pritaria ir tai laiko savo užduotimi, ir turi vienytis. Valdžia – tik instrumentas.

Verta atkreipti dėmesį ir į nuveiktus darbus. Ar tarp mūsų turėtų būti tie, kurie balsavo už Konstitucijos 137 straipsnio panaikinimą? Arba tie, kuriems mobilizacija „tarptautinių įsipareigojimų vykdymui“ atrodo priimtina? Tie, kuriems vis trūksta poligonų, pavyzdžiui, Kapčiamiestyje? Jau nekalbu apie tuos, kuriems visi karai yra mūsų. Yra ir tokių, kurie balsavo už karių siuntimą į Ukrainą ar Iraną, kurie kalba, kad prireikus mūsų karius vertėtų siųsti ir į Taivaną. Panašių pavyzdžių – apstu. Žodžiais visi už Lietuvą ir jos žmones, o darbais...

Taigi vienytis reikia atsargiai, bet vienytis būtina. Mes jau turime viziją, veiksmų planą, žmones, kurie geba tą planą įgyvendinti ir yra pasirengę dalytis.

Patirtis rodo, kad viena pagrindinių problemų, iškylančių vienijimosi procese, yra klausimas – kas ves tokią plačiąją koaliciją? Mano nuomone, ir čia nereikia ieškoti sudėtingų atsakymų. Jeigu tikrai tikime tuo, kad valdžia priklauso Tautai, tuomet ir sprendimą turi priimti žmonės. Kaip rinktinėje vietą išsikovoja stipriausi, taip ir čia lyderį turi išrinkti ne partijų kabinetai, ne tarpusavio susitarimai ir ne asmeninės ambicijos, o Lietuvos žmonės. Rinkimų reitingavimas tam ir skirtas. Tas, kuriam žmonės parodys didžiausią pasitikėjimą, ir turėtų vesti bendrą komandą. Jei kalbame apie Svajonių komandą, tai jos kapitoną turi paskirti ne politikai, o Tauta.

Norėčiau paminėti ir tai, kad ne tik tie, kurie pretenduoja vienytis ir tarnauti žmonėms, bet ir mes, Lietuvos žmonės, privalome prisiimti atsakomybę už savo tautą ir mūsų vaikų likimą. Jei į rinkimus ateina tik 48–50 procentų rinkėjų, tai apie kokią Tautos valią kalbame? Nenoriu nieko įžeisti, tačiau manau, kad tiek dabartinius, tiek praėjusios kadencijos „laimėtojus“ išrinko ne jų ištikimiausi rėmėjai, kurie ateina balsuoti bet kokiu oru, o tie, kurie apskritai neatėjo. Todėl nekartokime tos pačios klaidos. Nelipkime ant to paties grėblio dar kartą.

Taigi išvada. Esu įsitikinęs, kad suburti plačiąją koaliciją galima ir būtina. Pasakysiu daugiau – toks darbas jau vyksta. Vyksta susitikimai, bendri renginiai, tariamasi. Tačiau jungtis gali tik bendraminčių jėgos. Labai norėtųsi, kad prabustų ir mūsų žmonės. Vien tylaus palaikymo nepakanka – reikia dalyvavimo. Negalvokime, kad už mus nuspręs kas nors kitas. Jeigu mums patiems nerūpi, visada atsiras kas nuspręs už mus. Jau dabar sprendžia. Tik klausimas lieka vienas – ar būsime tais sprendimais
patenkinti?

Mūsų kraujo grupė – Lietuva! Nepamirškime to.