1. Genetinis ir dvasinis žlugimas: virtimas „samurajų visuomene“

Civilizacija, netekusi moteriškojo prado, pasmerkta išsigimimui. Moteris – tai biologinis „duomenų bankas“, tautos genetinio kodo nešėja. Kai visuomenė ją nužemina iki inkubatoriaus funkcijos, ji praranda kokybę.

Pavyzdys: kastų sistema, pasiekusi savo apogėjų. Pavergta moteris pagimdo vergą, o ne kūrėją.

Rezultatas: tautos, kurios motinystę vertino kaip išteklių, o ne kaip dovaną, galiausiai tiesiog buvo nušluotos „barbarų“ bangų – jų moterys buvo laisvesnės, todėl ir gyvybingesnės. Mažiau laisvės – mažiau gyvybingumo palikuonyse.

2. Sąstingis vietoj vystymosi: intuicijos blokavimas

Vyriškasis tipas – tai struktūravimas, analizė, agresija, užkariavimas. Moteriškasis – sintezė, visumos matymas, nuojauta apie gresiantį pavojų. Slopindami moteriškąjį pradą, išjungiame civilizacijos „radarą“.

Žlugimo mechanizmas: visuomenė tampa kieta kaip betonas. Ji puikiai kariauja, tačiau nesugeba prisitaikyti prie besikeičiančio klimato ar naujų ekonominių realijų. Ji „negirdi“ žemės.

Kur einame mes: šiuolaikinė technokratija – tai vyriškojo „racionalumo“ apoteozė. Mes apskaičiuojame pelną, tačiau ignoruojame sielos ekologiją. Statome megapolius, netinkamus gyvam žmogui gyventi, nes „moteriškas“ jaukumo, saugumo ir harmonijos poreikis laikomas užgaida.

3. Ryšio su tikrove ir sakralumu praradimas

Slavų tradicijoje moteris – Motinos Žemės įsikūnijimas. Neįmanoma prievartauti Žemės ir tuo pat metu stumti moterį į kampą.

Žlugimo priežastis: civilizacijos, sukurtos remiantis absoliučios valdžios samprata – patriarchaliniu despotizmu, – prarasdavo ryšį su iracionaliuoju pasauliu. Jos kariavo su Gamta, užuot gyvenusios su ja simbiozėje. Išnykdavo vaisingumo, gailestingumo, intuityvių apreiškimų kultai. Likdavo nuogas jėgos kultas. Tačiau jėga be išminties visada veda į savęs sunaikinimą.

4. Melas ir veidmainystė kaip socialinės higienos norma

Ten, kur moteriškasis pradas yra engiamas, visada klesti dvigubi standartai. Išoriškai – skaistumas ir griežtumas, viduje – patriarchalinio buities kodekso pragaras ir davatkiškumas.

Skilimas: tokia sistema gimdo visuotinį nepasitikėjimą. Vyras nustoja matyti moteryje draugę ir bendražygę – jis joje mato arba gundytoją, arba pavojų. Griaunama pagrindinė ląstelė – giminė.

Mūsų kryptis: dabar mes vėl einame tuo pačiu keliu. Šeimos institutas braška ne todėl, kad moterys „sugedo“, o todėl, kad visuomenė nori matyti jas kaip „patogias“ funkcijas, neigdama jų teisę į sudėtingą psichinį gyvenimą. Atsakydama į tai, gimsta lyčių karas, o šiame kare auga naujos nelaimingos kartos.

5. Kultūrinė savižudybė

Pažvelkite į mirusių imperijų, kuriose vyravo griežta segregacija, kultūrą. Ten nėra lyrikos, nėra širdies muzikos. Kai iš meno pašalinamas moters įvaizdis kaip įkvėpimo ir sudievinimo šaltinis, menas virsta propaganda arba pornografija.

Kodėl einame tuo pačiu keliu: mes pakeitėme Pagarbiosios Damos garbinimą „sėkmingos verslininkės“ kultu, kuri iš esmės imituoja vyrišką agresijos modelį, nes išskirtinai moteriškos savybės – švelnumas, kurianti ramybė – paskelbiamos antraeilėmis arba silpnomis.

Kai moteris paverčiama „kovinga bendražyge“, kuri kartu su vyru tempia visą problemų naštą, tai jau ne stiprybė – tai lūžis.

Tauta ir rasė pakyla tada, kai moteris atsistoja šalia vyro kaip lygiavertė šeimininkė ir išmintinga patarėja.

Moteriškojo prado slopinimo kryptis – tai kryptis į suakmenėjimą. Matrica, kurioje nėra Gyvybės energijos, susitraukia į juodąją skylę.

Privalome ištraukti iš kolektyvinės pasąmonės rūsių Didžiosios Motinos archetipą, kitaip mūsų laukia civilizacinis žlugimas.

Mus išgelbės ne techninė pažanga, o sielos sugrįžimas.

O tautos siela kalba savo moterų balsu.