Visą laiką NATO buvo kuriama kaip gynybinė organizacija, kurios pagrindinis tikslas buvo atgrasymas ir kolektyvinė gynyba. Tačiau šiandien vis dažniau girdime pareiškimus, kad vienos valstybės konfliktai automatiškai tampa ir visų kitų valstybių konfliktais.

Kai išgirstu teiginius, jog Amerikos konfliktai Irane ar kitose pasaulio vietose yra ir Lietuvos konfliktai, kyla labai paprastas klausimas. Ar Lietuvos žmonių kas nors paklausė, ar jie tam pritaria? Ar buvo surengta visuomenės apklausa, referendumas ar bent platesnė diskusija? Tokie pareiškimai yra labai rimti, todėl jie negali būti priimami vien politikų kabinetuose.

Akivaizdu ir tai, kad Jungtinės Amerikos Valstijos vis aiškiau rodo savo poziciją. Donaldas Trumpas ne kartą pabrėžė, kad valstybės, kurios neskiria pakankamai lėšų gynybai ir neinvestuoja į amerikietišką ginkluotę, neturėtų tikėtis tokio paties saugumo užtikrinimo. Tai rodo, kad saugumo politika vis labiau persipina su ekonominiais interesais.

Tai puikiai matyti ir Ukrainos pavyzdyje. Jungtinės Valstijos mažina tiesioginę paramą, tačiau Europos valstybės skatinamos pirkti amerikietišką ginkluotę ir perduoti ją Ukrainai. Tokia schema iš esmės keičia visą paramos modelį.

Kartu verta prisiminti ir pačios NATO sudėtingumą. Aljanse yra valstybių, kurios tarpusavyje turėjo ar tebeturi teritorinių ginčų. Todėl kyla natūralus klausimas, kaip NATO veiktų, jeigu konfliktai kiltų tarp pačių sąjungininkų arba jų regioninių interesų.

Mano įsitikinimu, Lietuva pirmiausia turi stiprinti savo pačios gynybinius pajėgumus. Narystė NATO yra svarbi, tačiau nė viena valstybė negali visos atsakomybės už savo saugumą perkelti sąjungininkams.

Dar svarstant valstybės biudžetą buvo kalbama apie daugiau kaip 5 proc. bendrojo vidaus produkto gynybai. Tuomet sakiau, kad papildomos lėšos pirmiausia turi būti nukreiptos ten, kur šiandien turime didžiausias spragas.

Pirmiausia tai yra:

oro gynybos sistemos;
valstybės sienų apsauga;
viešasis saugumas;
kritinės infrastruktūros apsauga;
modernios technologijos.

Praėjo keli mėnesiai ir šiandien jau vis daugiau politikų kalba būtent apie oro gynybą kaip vieną svarbiausių prioritetų. Tai rodo, kad grėsmių vertinimas keičiasi, tačiau sprendimai dažnai priimami tik po konkrečių įvykių.

Tą patį matome ir Ukrainoje. Šiuolaikiniame kare lemiamą vaidmenį atlieka ne tankų kiekis, o dronai, oro gynyba, elektroninė kova, dirbtinis intelektas ir modernios technologijos. Būtent į šias sritis šiandien investuoja Ukraina.

Dar prezidento rinkimų kampanijos metu buvau išsakęs poziciją, kad mobilizacijai tinkamo amžiaus Ukrainos piliečiai, gyvenantys Europos Sąjungoje, turėtų aktyviau prisidėti prie savo valstybės gynybos. Šiandien panašios diskusijos jau vyksta ir kitose Europos valstybėse.

Lietuvos saugumas priklauso ne tik nuo NATO sprendimų. Jis pirmiausia priklauso nuo mūsų pačių pasirengimo. Jeigu investuosime į efektyvią oro gynybą, modernias technologijas, stiprią valstybės sienų apsaugą ir kritinės infrastruktūros saugumą, būsime daug geriau pasirengę šiandienos grėsmėms.

Todėl svarbiausias klausimas šiandien nėra vien tai, kiek procentų skirsime gynybai. Kur kas svarbiau, kam tie pinigai bus panaudoti ir ar jie iš tiesų didins Lietuvos saugumą.