Iš pirmo žvilgsnio tai skamba beveik absurdiškai. Kodėl grafas, statydamas vienus įspūdingiausių Lietuvos rūmų, būtų liepęs įmūryti į sieną paprastus kiaušinius?

Atsakymo reikia ieškoti gerokai toliau nei pačiame Lentvaryje.

Šimtmečius Europoje buvo tikima, kad didingas statinys negali būti pastatytas vien iš akmens. Tam, kad pilis, vienuolynas ar rūmai stovėtų ilgai ir saugotų savo šeimininkus nuo nelaimių, į jų pamatus turėjo būti padėta auka. Kartais tai būdavo monetos ar brangūs daiktai. Tačiau seniausios legendos pasakoja ir apie kur kas tamsesnius papročius – esą kai kurių pilių ir tvirtovių pamatuose būdavo užmūrijami net kūdikiai. Buvo tikima, kad tokia auka suteiks statiniui stiprybės ir ilgaamžiškumo.

Praėjus šimtmečiams grafas Vladislovas Tiškevičius ėmėsi perstatyti Lentvario dvaro rūmus. Senieji pamatai jau buvo išlikę, tačiau, pasak legendos, grafas taip pat nusprendė palikti simbolinę dovaną ateičiai.

Tik jo pasirinkimas buvo visiškai kitoks.
Vietoj mirties jis pasirinko gyvybę.

Legenda pasakoja, kad į rūmų sieną buvo įmūryti kiaušiniai – prisikėlimo, atgimimo ir naujos gyvybės simbolis. Tai buvo tarsi tylus palinkėjimas rūmams gyvuoti ilgai ir išlikti ateities kartoms.

Ar tie kiaušiniai iki šiol tebesislepia kažkur Lentvario dvaro mūre?

To, ko gero, jau niekada nesužinosime.

Tačiau ši legenda išliko. Ir ji – tik viena iš daugybės istorijų, kurias per daugiau nei šimtmetį sukaupė Lentvario dvaras.