Atrodo, jog artėjame prie kažko pabaigos – prie tam tikros atomazgos, paradigmos lūžio. Ir kartu, regis, mažėja galimų kelių.

Ne tik visai žmonijai, bet ir kiekvienam iš mūsų asmeniškai. Bent jau tokia mano pastarojo meto patirtis.

Kiekvieną kartą, kai bandau pasukti kita kryptimi, atsiduriu aklavietėje. Kiekvieną kartą, kai manau, jog vienas įvykis nuves prie kito, taip nenutinka. Atrodo, tarsi būčiau vedamas vieninteliu keliu, nuo kurio neįmanoma nukrypti.

Net ir žmonės, lydintys mane šiame kelyje, tarsi parenkami už mane. Vieni kažkokiu būdu dingsta iš mano gyvenimo, lyg būtų kompiuterinio žaidimo personažai, kuriuos sistema tiesiog pašalina.

Visada tikėjau, kad mūsų gyvenimai tam tikra prasme yra nulemti iš anksto. Tačiau dabar jaučiu, kad pasirinkimo laisvės liko labai mažai – o gal jos visai nebeliko.

Anksčiau atrodė, kad visi keliai galiausiai veda į Romą. Dabar atrodo, kad liko tik vienas kelias, o visi kiti niekur nebeveda.

Ar artėjant prie tam tikro negrįžtamo taško mūsų laisva valia ima siaurėti?

Ar pati tikrovė tarsi susitraukia, kad apribotų neteisingus pasirinkimus?

Gal tiesiog nebeturime tiek daug laiko, kad dar būtų vietos klaidoms?

Suprantu, jog tai, ką sakau, skamba gana abstrakčiai. Žinau, kad daugelis gali nesuprasti, ką bandau išreikšti. Tačiau taip pat jaučiu, kad nemažai žmonių puikiai supras.

Vienas iš šio, mano vadinamo, tikrovės „susispaudimo“ ženklų yra tai, kad daugelis mūsų išgyvena labai panašius dalykus. Net tie, kurie dar nėra visiškai „prabudę“, patiria kažką panašaus, tik galbūt nesuvokia to taip, kaip suvokiame mes.

Visada buvau žmogus, kuris veikia. Iniciatorius. Man natūralu kurti – projektus, įmones, namus. Tokia mano prigimtis.

Tačiau pastaruoju metu jaučiu, kad gyvenimas leidžia man veikti tik tam tikroje kryptyje. Vos tik bandau nuo jos nukrypti, atsitrenkiu į mūrinę sieną.

Keista... Iš vienos pusės, toks aiškus kelias turėtų palengvinti gyvenimą. Tačiau šiuo metu tai veikiau glumina.

Prisipažinsiu – jaučiuosi šiek tiek sutrikęs ir tam tikra prasme nugalėtas.

Ar suprantate, ką turiu omenyje?

Galbūt Dievas tiesiog grąžina mus į kelią, nuo kurio niekada neturėjome nuklysti.

Jei taip, vadinasi, mes nesame nugalėti – mes esame atpirkti.

Mes nesame pasiklydę – mes esame surasti.

Mes nesame suvaržyti – mes tampame laisvi.

Ir galbūt artėjame ne prie pabaigos, o prie visiškai naujos pradžios.

Kol kas norisi tikėti, kad būtent taip ir yra.

Šaltinis