Ypač tai pasimatė šios kadencijos metu. Turėjome Rimantą Šadžių. Galima su juo sutikti arba nesutikti, galima kritikuoti jo sprendimus, tačiau bent jau buvo įmanoma diskutuoti. Ateidavai su argumentais, jis pateikdavo savuosius, vykdavo normalus profesinis ginčas ir būdavo galima ieškoti sprendimų.

Vėliau finansų ministro pareigas perėmė Kristupas. Mano vertinimu, gražus ministras, tačiau vien to neužtenka. Viceministro pareigoms galbūt būtų tikęs, tačiau finansų ministro poste pritrūko aiškios lyderystės.

Dabar siūlomas žmogus, kuris anksčiau buvo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narys, vėliau iš Vilniaus miesto tarybos perėjo į partiją „Vardan Lietuvos“, o vėliau buvo pareiškęs, kad aktyvioje politikoje nebedalyvaus. Tačiau šiandien jis jau tampa socialdemokratų deleguojamu finansų ministru.

Paradoksalu, kad žmogus, kurio patirtis daugiausia buvo susijusi su užsienio reikalais, dabar paskiriamas vadovauti valstybės finansams.

Net jo paties politiniai bendražygiai jam negaili kritikos ir įvairių epitetų. Mano vertinimu, problema ne žmoguje, o pačiame paskyrime. Susidaro įspūdis, kad jis skiriamas ne pagal kompetenciją.

Tačiau dar didesnė atsakomybė tenka Prezidentui.

Prezidentas save pristato kaip ekonomikos ir finansų srities žmogų. Todėl prieš tvirtindamas kandidatą jis turėjo elementariai įsitikinti, ar būsimas ministras supranta pagrindinius valstybės finansų principus.

Kaip jis mato akcizų politiką?

Kaip vertina gyventojų pajamų mokesčio sistemą?

Kaip supranta mokesčių reformos pasekmes?

Kaip planuoja didinti valstybės pajamas?

Šie klausimai yra esminiai finansų ministrui.

Priminsiu, kad dabartinė mokesčių reforma buvo priimta tam, jog Lietuva galėtų įvykdyti savo įsipareigojimus ir gauti Europos Sąjungos Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės lėšas. Dėl šių sprendimų politinę kainą sumokėjo ne viena valdančiosios daugumos partija.

Didžiausią nerimą kelia tai, kad naujasis finansų ministras, atrodo, sutinka su visais papildomais įsipareigojimais, kuriuos į Vyriausybės programą įtraukė partija „Vardan Lietuvos“.

Susidaro įspūdis, kad šiandien Finansų ministerija galvoja ne apie tai, kaip daugiau uždirbti valstybei, o apie tai, kaip išleisti dar daugiau pinigų.

Tačiau pinigų nėra.

Juos reikės skolintis.

Mano supratimu, finansų ministras pirmiausia turėtų pasakyti labai aiškų tikslą: mažinti valstybės skolą, didinti biudžeto pajamas ir užtikrinti ilgalaikį finansinį stabilumą.

Vietoje to girdime siūlymus didinti akcizus ir kitus mokesčius.

Tokią kryptį siūlo ir Aurelijus Veryga su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga.

Tačiau didesni akcizai reiškia ne tik didesnes kainas.

Jie reiškia ir didesnę kontrabandą, didesnę šešėlinę ekonomiką, daugiau nelegalios prekybos, daugiau kontrabandinių cigarečių, daugiau nelegalių prekių srautų.

Tai problema, kurią Lietuva jau ne kartą yra patyrusi.

Dar vienas svarbus klausimas.

Jeigu anksčiau buvo diskutuojama apie sankcijų poveikį Lietuvos ekonomikai, apie baltarusiškų trąšų tranzitą ar kitus ekonominius sprendimus, tai šiandien finansų ministras turėtų aiškiai atsakyti, kaip valstybė kompensuos įmonėms dėl sankcijų prarandamas pajamas ir kokia apskritai bus jo pozicija šiais klausimais.

Kol kas tokių atsakymų nėra.

Finansų ministerijos atsakomybėje yra ir valstybės valdomų įmonių politika.

Todėl norėtųsi išgirsti, kokią poziciją naujasis ministras užims dėl „Igničio“ valdybos, ar ketina keisti valdymo modelį, ar planuoja peržiūrėti valstybės lūkesčių raštus.

Taip pat visiškai negirdėti aiškios pozicijos dėl antrojo jūrinio vėjo elektrinių parko.

Tai vienas svarbiausių energetikos projektų, tačiau finansų ministro požiūris į jį lieka neaiškus.

Ne mažiau svarbus klausimas ir valstybės išlaidos kompensacijoms dėl sankcijų paveiktoms įmonėms.

Kokia bus valstybės politika?

Kokio dydžio paramą planuojama skirti?

Kokie prioritetai?

Kol kas atsakymų nėra.

Todėl šiandien matau daugiau klausimų negu atsakymų.

Man susidaro įspūdis, kad Prezidentas socialdemokratams paskyrė vieną sudėtingiausių ministrų portfelių žmogui, kuriam dar teks labai daug įrodyti.

Finansų ministerija yra viena svarbiausių valstybės institucijų. Jos vadovas turi ne tik mokėti skirstyti pinigus, bet pirmiausia suprasti, kaip juos uždirbti valstybei.

Kol kas nematau aiškios vizijos, kaip tai bus daroma. Būtent todėl labai abejoju, ar šio ministro darbo rezultatai pateisins lūkesčius.