Šachmatininkas po partijos pirmiausia ieško savo klaidų, o ne teisėjų šališkumo. Išjungus kameras ir išėjus žurnalistams, rimti politikai išjungia propagandą ir kalba apie galimybes ir interesus.

Pabandykim išlipti iš nuvalkiotų propagandinių klišių pelkės, karo isterijos ir pamatysime tikrovę tokią, kokia ji yra.

Nuėjimas nuo avanscenos

Kas tas BVP, kuriuo išūžtos mūsų ausys ir pagal kurį sprendžia, kuri šalis stipri, o kuri silpna? Tai per metus šalyje sukurtų galutinių prekių ir paslaugų vertė. Kaip mums pateikia "Kolektyvinių Vakarų galybę"? 2024 m. JAV BVP buvo apie 28,8 trln. dolerių, Kinijos – apie 18,7 trln., t.y. pusantro karto daugiau!

Tik mums nepasako vieno esminio niuanso - tai nominalus BVP doleriais. Tai yra, kada šalies BVP įvertinama tos šalies kainomis.
Tarkim, Lietuva ir Kinija pagamino po tuos pačius 30 000 plytų ir visų kitų mūriniam namui reikalingų medžiagų ir tą namą pastatė. Fizine prasme abi ekonomikos padarė tiek pat darbo ir sukūrė absoliučiai tą patį produktą. Bet Lietuvoje namas su visom plytom ir darbu kainuoja 200 000 €, Kinijoje analogiškas namas kainuoja 80 000 €.

Tada nominaliame BVP skaičiavime bus taip: Lietuva „sukūrė“ 200 000 € BVP, Kinija „sukūrė“ 80 000 €, nors realiai pastatė tokį patį namą. Nes nominalus BVP matuoja, kiek visa tai kainuoja šalies rinkos kainomis.

Bet yra ir kitas BVP, kuris sukurtą vertę matuoja palyginamosiomis kainomis. BVP pagal palyginamąsias kainas (PPP) matuoja - kiek realių prekių ir paslaugų buvo šalyje sukurta, o ne kiek jos ten kainavo. Sudaro tūkstančių svarbiausių prekių ir paslaugų "krepšelį" ir įvertina, kiek pagal vidutines kainas šalis jų sukūrė.
Pavyzdžiui, Kinija sukūrė 20 trilijonų USD nominalaus metinio BVP. TVF įvertina prekių ir paslaugų kainas ir sako - už tuos 20 trln. USD Kinija realiai pagamino tiek, kiek JAV reikėtų išleisti 40 trln. Ir tada statistika apsiverčia aukštielninka.
Pagal 2025–2026 Tarptautinio valiutos fondo skaičiavimus Kinijos PPP yra 41 trln. USD, JAV 31 trln. USD. Tai reiškia, kad Kinijos ekonomika pagal realiai šalies viduje sukuriamą produkciją ir paslaugas jau dabar yra maždaug trečdaliu didesnė už JAV. Kai kurie ekonomistai vertina net iki 1,8 karto didesnį skirtumą.

Ir dar - XXI a. svarbiausias rodiklis net ne BVP, o pramonės dalis pasaulyje. Čia vaizdas JAV dar liūdnesnis. Kinija šiandien pagamina apie 50 % pasaulio laivų, apie 30 % pasaulio gamybos produkcijos, dominuoja retųjų žemių elementų gavyboje, baterijose, saulės moduliuose, daugelyje elektronikos tiekimo grandinių.
Šiuo atžvilgiu JAV ekonomikoje nebėra hegemonas ir D.Trampas tik bando sulėtinti procesą ir ilgojoje perspektyvoje užsitikrinti maksimaliai įmanomą geopolitinės įtakos likutį. Kuris iš inercijos dar laikosi ant dolerio spaustuvės, JAV kontroliuojamos finansų sistemos ir lėktuvnešių galios daugiamečio įdirbio.

Pralaimėtas karas Irane

Graudu žiūrėt, kaip D.Trampas duodasi, siekdamas parduoti rinkėjams pralaimėjimą Irane kaip pergalę. Šis karas parodė, kad JAV gali smogti, bet nebegali užbaigti karo politiškai. D.Trumpas siekė pakeisti režimą, sunaikinti branduolinę programą, susilpninti Iraną, paremti protestus ir pademonstruoti JAV galią. Ir praktiškai nepasiekė nė vieno tikslo.
Iranas įgijo precedento neturinčią Hormūzo sąsiaurio kontrolės galią ir sunku rasti argumentų, kodėl turėtų ją prarasti. Karas išsekino ribotus JAV karo resursus keliose kryptyse. Irane išeikvoti reikšmingi kiekiai strateginių atsargų tuo metu, kai JAV turi remti ištekliais Europą prieš Rusiją ir ruoštis Kinijos iššūkiui Indijos ir Ramiajame vandenynuose.
Susitarimo su Iranu memorandumas, pasirašytas iškilmingai, Versalyje yra de facto JAV pralaimėjimo dokumentas. 300 milijardų USD reparacijos Iranui, visų JAV pajėgų išvedimas iš regiono, sankcijų ir Irano turto įšaldymo atšaukimas – tai strateginė JAV nesėkmė ir faktinė kapituliacija.
Pats pasirašymo faktas rodo, jog JAV su tuo sutiko ir kito varianto nematė. Dabartinis atsisakymas nuo to, kas preliminariai sutarta ir nauji smūgiai reiškia tik vieną būsimą rezultatą – Iranas tiesiog daugiau nebesiderės su tais, kurie nesilaiko žodžio.

Karinių galimybių iš esmės pakeisti situaciją už priimtiną politiškai kainą Vašingtonas nebeturi. Atnaujinus smūgius ir D.Trampui kokį 55–tą kartą paskelbus apie "visišką pergalę prieš Iraną" bus atsakyta nauju ilgalaikiu Hormūzo uždarymu, kas jau ir įvyko.
Naikinant Irano kritinę infrastruktūrą bus sunaikinti ir kaimyninių arabų šalių naftos, dujų ir vamzdynų pajėgumai, vandens gėlinimo įrenginiai ir elektros generavimo šaltiniai. Uždarytas naftos eksportas naftotiekiais ir – husių pajėgomis - per Raudonąją jūrą.
Tada turėsime ne tik masinę humanitarinę viso regiono katastrofą, bet ir naują gražią ir didelę naftos krizę pasaulyje. Ir sunkumus pačiose JAV. Ten benzino, aviacinio kuro ir kitų lengvųjų naftos distiliatų problemos nėra. Tačiau didelė dalis JAV naftos perdirbimo gamyklų buvo projektuotos sunkesnei žaliavai, todėl ilgiau sutrikus sunkiosios naftos importui dyzelino gamyba mažėtų.
Būtent dyzelinas varo didžiąją dalį žemės ūkio technikos, krovininio transporto, karinės technikos, geležinkelių lokomotyvų, statybų technikos ir didžiąją pasaulio komercinio laivyno dalį. Tokiu atveju JAV pirmiausia pristigtų ne naftos apskritai, o būtent dyzelino. Rusijos eksportas sudaro apie 11 proc. pasaulinės dyzelino prekybos, tačiau tai juk nedemokratinis dyzelinas.
Didžiosios JAV pajėgos iš regiono jau atitrauktos, karinės bazės ištuštėję ir pagrindiniai regiono erdvę kontroliuojantys radarai sunaikinti. Jokių stebuklingų vaistų problemai spręsti, išskyrus propagandinį placebo ir bravūriškas kalbas Irano avantiūros autorius neturi.
Belieka laukti stebuklo ir blaškytis po eketę. Kaltinti europiečius, kurie nesivėlė į avantiūrą, nors jai ir neturėjo nei jokių reikšmingų pajėgų, nei noro. Ir slapta džiaugėsi D.Trampo nesėkme, kartu su V. Zelenskio Ukraina toliau laukdami D.Trampo nesėkmės lapkričio rinkimuose.
Kaip pavyks išsisukti iš karo Irane – sunku pasakyti. Bet jau visiškai aišku, kad įtaka regione prarasta ilgam ir itin dideliu mastu. Atnaujinti didelį karą nebūtų net teisiškai ir politiškai paprasta.
Pagal vadinamąją War Powers Resolution procedūrą Kongresas gali pareikšti, kad prezidentas neturi tęsti karo be Kongreso leidimo. Ir Atstovų rūmai, ir Senatas tą rezoliuciją jau priėmė, pritariant ir daliai respublikonų.
Dėl jos teisinės galios JAV ginčijamasi jau nuo 1973 m. Teismai dažniausiai vengia galutinai išspręsti šį klausimą, tačiau didelę teisinę problemą prieš rinkimus D.Trampas turi jau dabar.
Hegemonija baigiasi?

Imperijos griūva ne tada, kai baigiasi raketos ir lėktuvnešiai, o kai sąjungininkai ir priešai pradeda skaičiuoti: „o gal jau galima nebeklausyti?“ Šiuose įvykiuose JAV dar neprarado hegemoninės galios, bet praranda viešpatavimo psichologiją ir tai svarbiau už vieną pralaimėtą ar laimėtą kampaniją.
Tą jau ima suvokti pasaulis. Gallup 2025 m. duomenimis, Kinijos lyderystės pasaulinis pritarimas pirmąkart aiškiau aplenkė JAV. 31 % apklaustųjų įvairiose pasaulio šalyse pasakė, kad pritaria JAV tarptautinei politikai, 36 % pasakė, kad pritaria Kinijos tarptautinei politikai.
Karinės galios srityje Afganistanas buvo psichologinis lūžis. Kabulo griūtis 2021 m. parodė pasauliui, kad stipriausia valstybė 20 metų kūrė režimą, kuris per kelias dienas subyrėjo. Tai buvo strateginis šokas, paskatinęs, be kita ko, ir Rusiją išplėsti karą Ukrainoje.

JAV dabarties problema yra ta, kad ji jau nebėra didžiausia pasaulio gamybinė galia. Tą kelią savaip praėjo visos imperijos nuo Ispanijos iki Britanijos. Tapus galingiausia ekonomine ir karine valstybe, užvaldžius jūrų kelius ir išnaudojant kolonijas ar priklausomas teritorijas, sukuriama ne tik vis didesnė politinė ir finansinė įtaka.

Kylaa gyventojų pragyvenimo lygis ir tuo pačiu didėja gamybos kaštai. Pasiekus tam tikrą lygmenį gamybą neišvengiamai imama perkelti į pigesnės darbo jėgos ir resursų šalis ir jos lygis metropoijoje krenta. Būtent tada ir prasideda ilgas imperijos smukimo laikotarpis.

Roma nepralaimėjo viename mūšyje, Ispanijos imperija nesibaigė vienu pralaimėjimu. Britanija po Sueco 1956 m. dar buvo turtinga, branduolinė, įtakinga valstybė, bet pasaulis suprato: ji nebegali veikti prieš JAV valią ir nebegali viena primesti tvarkos.
JAV šiandien taip pat primena Britaniją po Sueco karo: laivynas dar yra, bankai dar yra, kalba dar pasaulinė, finansų sistema mūsų, bet sprendimų priėmėjų ir sąjungininkų galvose kontaktai jau persijungia. Tai ir yra hegemonijos mažėjimo esmė: ne bombų trūkumas, o paklusnumo trūkumas.
Tačiau nė viena ankstesnė imperija neturėjo tokio pasaulinio instrumento kaip doleris, tokio aljansų tinklo kaip NATO ir tokios technologinės lyderystės AI, programinės įrangos, lustų projektavimo bei žvalgybos srityse.
Todėl verta kalbėti ne apie JAV žlugimą, o perėjimą iš vienpolio pasaulio į daugpolį pasaulį. JAV hegemonija silpnėja, tačiau Irano karas yra ne to priežastis, o tik simptomas ir katalizatorius. Beje, laikant daugpoliškumą absoliučiai geru dalyku galime ir suklysti.

XIX a. pabaigoje pasaulis buvo daugpoliškesnis negu po 1945 m. Rezultatas: Pirmasis pasaulinis karas. Tarpukariu pasaulis irgi buvo daugpoliškas. Rezultatas: Antrasis pasaulinis karas. Po 1945 m. pasaulis tapo dvipolis ir paradoksas - didžiosios valstybės beveik 80 metų tiesiogiai nesusikovė. Tai hegemonija gali būti neteisinga ir bjauri, bet jos nebuvimas nebūtinai geriau.

O dabar rimtai. Anksčiau dauguma valstybių savęs klausdavo - ko norėtų JAV? Dabar vis dažniau jos sprendžia: kas būtų, jei JAV nepaklausytume? Tai visiškai skirtingi klausimai ir jau nebe tas pasaulis. Dauguma iš jų, net JAV sąjungininkių nėra antiamerikietiškos, bet nė viena nebenori būti ir visiškai priklausoma nuo JAV – esminis pokytis.

Alternatyva pasauliui yra augantis BRICS. 2000 m. dauguma valstybių manė, kad ateitis viena: JAV, NATO, doleris, Vakarų institucijos. 2026m. jau egzistuoja alternatyvūs bankai, atsiskaitymų sistemos, prekybos maršrutai, technologijų blokai, regioninės organizacijos. O imperijų pabaiga prasideda tada, kai atsiranda alternatyvos.

Klausimas nebe tas, ar JAV hegemonija baigiasi, o kiek dešimtmečių užtruks transformacija į daugiapolę sistemą. Ne „kas nukariaus pasaulį“, o „pagal kieno taisykles pasaulis prekiaus, skaičiuos, jungsis ir ko bijos“. Čia vienareikšmiškumo mažai, nes Kinija jau irgi priėjo tuos pačius iššūkius: gyventojų mažėjimą, visuomenės senėjimą, augimo lėtėjimą.

JAV geopolitinės galios dalis kasmet artės prie jų realaus ekonominio ir demografinio svorio, nepriklausomai nuo D.Trampo bandymų paveikti procesą jau žlugusiais muitų ir Irano karais, Europos Sąjungos energetinio užvaldymo. Tai nebus katastrofa JAV, tiesiog ji iš pasaulio centro taps viena iš didžiųjų valstybių.
Klausimas, ar tas perėjimas bus lėtas ir valdomas, ar lydimas krizių, finansinių sukrėtimų ir karų. Atsakiusiam į šį klausimą teisingai ir dabar Nobelis būtų garantuotas.

Ukrainos karas

1.Pinigai
Sekinimo kwre laimi tas, kas turi daugiau resursų – žmonių, pinigų ir ginkluotės. Kas pirmiau baigsis – ar Ukrainos pinigai ir ukrainiečiai, ar Rusijos pinigai ir rusai?

Ukrainos finansai primena ligonį reanimacijoje – daugybe vamzdelių iš kitur tiekiamas maitinamasis skystis, kuriuos atjungus koma neišvengiama ir greita. Šalies gynybos poreikis matuojant eurais šiemet 136 milijardai, biudžetas apie 105 milijardai, tačiau iš biudžeto karui galima padengti tik apie 53 mlrd., nes likusi dalis – atlyginimai, pensijos, sveikatos apsauga, švietimas ir kitos valstybės išlaidos.

Taigi, gynybai reikia papildomai 83 milijardų, kurių Ukraina neturi. ES skyrė 90 milijardų dviems metams, t.y. po 45 mlrd.kasmet, tačiau jie ne vien karo reikmėms, gynybai iš ES paskolų 2026 m. numatyta tik 28,3 mlrd. Taigi šiemet karinių išlaidų skylė lieka beveik 55 mlrd.
Ir štai, NATO Ankaroje įsipareigojo Ukrainai skirti po 70 mlrd. kasmet. Atrodytų - viskas išspręsta, tačiau jokių pergalingų šūkių nei mūsų žiniasklaidoje, nei iš paties V.Zelenskio negirdėti, tik puse lūpų užsiminta ir tyla. Kodėl?

Tie NATO 70 mlrd. nėra naujai, papildomai skiriami. Aiškėja, kad į tą metinę 70 mlrd.sumą jau įskaičiuoti tie patys 28,3 mlrd. karo reikmėms, kuriuos ES narės - NATO šalys jau skyrė. Naujų pinigų tik 41,7 mlrd., trūkumas 55 mlrd., taigi 13,3 mlrd. biudžeto skylė lieka. O ir tuos milijardus dar reikės iš valstybių atskiromis įmokomis sukrapštyti.

Daugiau skirti Ukrainai jau atsisakė Jungtinė Karalystė, Prancūzija Italija, Ispanija, Kanada, Vengrija, Slovakija, Čekija. Pritaria Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija, Nyderlandai, Skandinavijos šalys. Taigi, teks dar susiveržti diržus, baudų bus daugiau ir didesnių, vairuokite atsakingai...

Rusija, skirtingai nuo Ukrainos, kariauja už savus. Biudžetas gynybai apie 155 mlrd.EUR, deficitas nėra didelis, 1,6–2 % BVP lyginant su Ukrainos 20 proc. deficitu. Valstybės skola siekia tik apie 19 % BVP, kai Ukrainos ir daugumos ją remiančių valstybių virš 100 proc. Rusija galėtų ją padidinti iki 30–40 % BVP ir vis dar būtų tarp mažiausiai įsiskolinusių ekonomikų.

2. Karo veiksmai ir kas bus

Naikinimo karas iš abiejų pusių, vis daugiau smūgių nukreipiant į kritinę infrastruktūrą. Ukraina su Vakaruose pagamintų dronų mase išlygino Rusijos pranašumą dronų kare ir sėkmingai naikina Rusijos naftos pramonę.

O Rusija įgijo kritinį pranašumą balistinių raketų srityje, nes Ukraina liko be Patriot perėmėjų, t.y. praktiškai be rimtos priešraketinės gynybos. Jau visos iki vienos balistinės raketos praeina gynybą ir pataiko į taikinius. Rusija, neliesdama strateginių balistinių raketų atsargų, pagamina per mėnesį apie 100 – 120 balistinių raketų. Tokioje situacijoje galima jaustis kaip tire.

Po tylių „Ankoridžo dvasios“ laidotuvių prieš NATO susitikimą įvyko Ukrainos ir „norinčiųjų“ spektaklis vienam žiūrovui – D.Trampui. Daugybė viešųjų ryšių akcijų, siekiant JAV prezidento nuomonės, kad karą Ukraina jau laimi ir naudinga prie to prisidėti ir sugrįžti ir pinigais, ir ginklais.

Atsakymas irgi „trampiškas – viešaryšinis“. Reikia Patriot perėmėjų, kurių JAV atliekamų nė vieno neturi, nes reikia atstatyti pajėgumus, kritiškai išeikvotus Irane? Ir D.Trampas atsako, kad jam „vienas paukščiukas pačiulbėjo“, jog reikia leisti ukrainiečiams pasigaminti patiems... Audringi karo propagandos plojimai.
Pirma, JAV pati kaip valstybė jokių raketų negamina, o tik perka, jas gamina privatūs gamintojai. Manot, jie sutiks perduoti savo technologiją ir įgyti konkurentą? Antra, ar licencija jau perduota? Ne, tai tik žodžiai „paukščiukas pačiulbėjo“, kuriuos D.Trampas keičia po kelis kartus per parą.
Trečia, ar pačios JAV karinė vadovybė sutiks perduoti pažangiausių ginklų technologijas probleminei, žlungančiai valstybei – pasaulio korupcijos čempionei? Ketvirta, jei šie visi pasakiški stebuklai ir atsitiktų, pirmasis Patriot perėmėjas būtų pagamintas Ukrainoje ne anksčiau 2030 m., kai jų ten jau nebereikės.

Tiesa, dar vokiečiai gamins, baigia statyt gamyklą... Bet ne naujausius perėmėjus PAK3, kurių technologijos ir jiems JAV neduoda, o senesnio modelio PAK2, kurie prieš naujausias balistines raketas visiškai neefektyvūs. Tačiau pagaminę žada truputėlį ir ukrainiečiams perduoti... 2028 metais. Kai jų irgi nebereikės.

Ką darys Ukraina? Toliau naikins Rusijos naftos infrastruktūrą. Ką darys Rusija? Karo analitikai niekaip nesupranta, kodėl jie puola degalines, bet nesunaikina 3 taikinių – itin galingų 750 kV transformatorinių pastočių, kurios užtikrina perdavimą į vieningą tinklą Ukrainos atominių jėgainių gaminamą elektros energiją. Jas sunaikinti Rusijai dabar nėra jokių problemų, o tada visas iki vienos AE reikėtų sustabdyti.

Transformatoriai - tarybinių laikų, kurių niekas nebegamina, pakaitinių analogų rinkoje nėra. Suprojektuoti ir pagaminti kitus, tinkamus truktų porą metų ir visa šalis bei pramonė sustotų. Matyt, yra kažkokie susitarimai su D.Trampu, tačiau jie po „Ankoridžo dvasios“ laidotuvių gali būti ir nebeaktualūs.

Sekantis karo etapas paaiškės rugsėjį, po Rusijos Dūmos rinkimų. V.Putinui lieka arba toliau žiūrėti, kaip dega naftos gamyklos, arba pasiduoti ir pasirašyti paliaubas, kurios bus tik laikinas MINSK susitarimų variantas, leidžiantis priešininkui atsigauti, arba skelbti mobilizaciją ir įtraukti į karą daug didesnes pajėgas.
Net neabejoju, kad pasirinks paskutinį variantą. Tačiau naujus dalinius reikės apmokyti, apginkluoti ir realiai jie gali pasirodyti mūšio lauke ne anksčiau 2027 m. pavasario. O iki to laiko vyks naikinimas ir kovos tuo, ką abi pusės turi.

3. Armagedono trimitai?

Ne pagal istorijos mokslo terminologiją, o publicistiškai galima drąsiai sakyti, kad tai jau ketvirtasis pasaulinis karas. Trečiajame – šaltajame kare – buvo nugalėta ir išardyta TSRS imperija ir karinis Varšuvos paktas. Ketvirtajame irgi kovoja tie patys Kolektyviniai Vakarai su Rusija, tik ukrainiečių gyvąja jėga ir jų teritorijoje.
Tai, galima sakyti, geniali geopolitinė kombinacija – sukelti ir finansuoti buvusių TSRS dalių tarpusavio susinaikinimą. Šis karas baigsis tada, kai viena pusė pralaimės, arba kada bus prieita kritinė riba.
Rusija jau pakeitė savo karinę doktriną ir joje nustatė, kad naudos branduolinį ginklą, jei iškils reali grėsmė valstybės egzistavimui. Tuo tarpu kita pusė atviru tekstu pareiškia, kad Rusijos dezintegracija, valstybės sunaikinimas ir yra pagrindinis ir svarbiausias tikslas. D.Peskovo lūpomis V.Putinas jau atsakė, kad tai nebe „specialioji karinė operacija“, o karas.

Kolektyvinių Vakarų interesas – kuo labiau susilpninti geopolitinį konkurentą Rusiją, nes kitos tokios progos nebebus. Eiti iki logiško galo – kol bus užtrauktas „stop kranas“ ir prieita iki taktinio branduolinio ginklo naudojimo ribos, o tada ir pasirašyti taiką, nes priešininkas bus maksimaliai nusilpnintas ir sąlygos palankiausios.

Jeigu bus realizuotas naujos mobilizacijos po rudens rinkimų Rusijoje scenarijus, branduolinei eskalacijai realus laikas būtų 2027 m. ruduo, nepasisekus Kremliaus karinei kampanijai ir iškilus kritiniam pavojui Rusijos valstybingumui.
O iki to laiko Rusija neturi absoliučiai jokio intereso „provokuoti hibridinio karo“ su NATO, „išbandyti NATO ribas“ ir daryti visas tas nesąmones, kurias bukai kasdien kala mūsų propaganda. Nes karas su NATO dabar Rusijai reikštų tik viena – nedelsiamą ir galutinį žlugimą arba pasaulinį susinaikinimą.

Tačiau Rusijos karas su NATO dabar yra esminis V.Zelenskio Ukrainos interesas. Jis įtrauktų D.Trampą į situaciją, kurioje JAV prezidentas tiesiog negalėtų nereaguoti, nes neatsakiusi į užpuolimą NATO kaip geopolitinės JAV galios įrankis nustotų egzistuoti. Ir tam, kad tą veiksmą išprovokuotų, daroma viskas, kas tik įmanoma.

Kasdien triūbijama, kad Rusija tuoj tuoj puls arba bent jau tikrai tikrai surengs provokaciją prieš NATO valstybę, nors tai absoliučiai prieštarauja realiam Rusijos interesui. Manot, tai tik primityvus propagandos tikslas karinio pramoninio komplekso pelnams ir visuomernės lojalumui užtikrinti?
O jeigu tai reiškia paprastą dalyką – tokia provokacija su netikra vėliava jau preliminariai planuojama ir visuomenė jai ir rengiama? Tada būtų pasiektas V.Zelenskio ir „norinčiųjų“ tikslas – į karą turėtų nori nenori įsijungti JAV. Klausimėlis - kurioje vietoje tai gali būti planuojama? Atsakymas - silpniausioje NATO vietoje. Pas mus.
Nes silpniausia Rusijos vieta irgi čia. Kaliningradas praktiškai beveik ištuštėjęs, didžioji dalis kovinių pajėgų kariauja Ukrainoje. Liko raketinės dalys, dengiančios oro erdvę iki pat Peterburgo – strateginis pajėgumas, kuris dar išlaiko karinio atsako galimybę Rusijos jau prarastai Baltijos jūrai, kuri virto NATO vidiniu ežeru.

Kariniai planuotojai ir NATO modeliuotojai nagrinėja net pačias mažiausiai tikėtinas karo situacijas ir rengia joms planus. Viena iš tokių neabejotinai yra operacija Kaliningradui užimti.
Galvojate atsitiktinai mūsų genialusis K.Budrys ir dar genialesnis R.Vaikšnoras viešai prabilo apie Kaliningrado sunaikinimą? Tie genijai tiesiog truputį sužinojo, kokie variantai planuojami ir nesugeba laikyti liežuvio už dantų.

Kaliningrado strateginės reikšmės pajėgumų sunaikinimas reikštų pabaigos pradžią. Rusija būtų įsprausta į kampą, tikrai panaudotų taktinį branduolinį ginklą kaip „stop kraną“ tolesniam pralaimėjimui sustabdyti ir visi sprendimų priėmėjai tą žino.
Atsakas būtų arba masinė konvencinė ataka prieš Rusiją, kas reikštų strateginių branduolinių ginklų panaudojimą ir Armagedono pradžią. Arba būtų atsakymas taktiniu branduoliniu ginklu užpuolimo regione, nepaverčiant to strateginiais smūgiais ir pereinant prie derybų.
Abiem atvejais pagrindiniai veiksmai vyktų pas mus ir virstumėme branduoline ar konvencine dykuma. Būkim tikri, tokio riboto branduolinio karo mūsų regione scenarijai beveik neabejotinai modeliuojami. Vakarams tai būtų priimtiniausias variantas - išlikti saugiems ir susitarti.
Tai nereiškia slapto susitarimo paaukoti Lietuvą, tiesiog šiame scenarijuje fronto valstybė yra ir skydas, ir mūšio laukas. Mes nesame apsaugoti vien todėl, kad esame NATO. Mus saugos tol, kol mūsų paaukojimo kaina sąjungininkams bus didesnė už mūsų gynimo kainą.
Kai ir jei to nebus, virsime susitarimų magaryčiomis. Ir jokios brigados tada neišgelbės.

Mūsų didvyriai

Kada G.Nausėda nutarė, kad Konstituciją reikia keisti ir branduolinį ginklą Lietuvoj dislokuoti? Padaryti mus branduolinio karo scenarijuje taikiniu Nr.1? Ar tai pats taip sugalvojo su absoliučiais debilais K.Budriu ir R.Kaunu? Kada šimtąjį kartą baigėsi mūsų „nepriklausomybė“?
Tada, kai šeimininkų moteriškė iškvietė avidės piemenis ir davė jiems nurodymus. Gegužės 14 d., pirmadienį G.Nausėda vetuoja Klaipėdos uosto įstatymą, nurodydamas, kad Konstitucija šventa ir į Lietuvą negali net įplaukti laivai su branduoliniu ginklu. Cituoju G.Nausėdą: Konstitucija yra " absoliutaus pobūdžio ir neturi jokių išimčių“.

Ir tuojau pat, jau kitą dieną, antradienį, gegužės 15 d. KAM ministras R.Kaunas iškviečiamas „ant kilimėlio“ į JAV ambasadą ir susitinka su ta keisto veido ambasadore. O šeštadienį, gegužės 19 d. J.Olekas su peteliške pakaklėj jau pirmasis viešai prabyla apie galimą Konstitucijos keitimą. Vadinasi, nurodymai gauti ir jau svarstoma.

Po pusantros savaitės, gegužės 29 – birželio 1 d. įvyksta NATO Parlamentinės Asamblėjos sesija Vilniuje. Daugybė aukšto rango NATO ir JAV politikų vienoje vietoje, daug neformalių kontaktų. Ir jau kitą dieną, birželio 2 d., R.Kaunas ministras viešai patvirtina, kad vyksta įslaptintos diskusijos dėl branduolinio ginklo dislokavimo Lietuvoje.
Tai galutinis lūžio taškas, kuris rodo, kad vadovybės nuomonė jau visiškai pakeista. Birželio 18 d. Briuselyje vyksta NATO branduolinio planavimo grupės ir gynybos ministrų susitikimai, dalyvauja R.Kaunas. Tuo pat metu, birželio 18-19 d. irgi Briuselyje – Europos Vadovų Tarybos posėdis, dalyvauja G.Nausėda.

Ir liepos 2 d. jis iškilmingai paskelbia Tautai apie jos referendumu priimtos Konstitucijos keitimą. Ir to klausimo išankstinį suderinimą su Seimo frakcijų vadovais, kuris, matyt, ir vyko tas dvi savaites. Sprendimas keisti Konstituciją, ką dar prieš mėnesį pats G.Nausėda kategoriškai atmetė.
Tačiau, paliepus šeimininkams, persiavė batus ore ir pakluso siuzerenui. Tokia Konstitucijos garanto dovanėlė Valstybės dienos proga savo laikinai administruojamos kolonijos gyventojams. Turėsime branduolinį ginklą ir galėsime nusipiešti ant marškinėlių taikinius!

O baigti noriu R.T.Erdogano, padovanojusio NATO susitikimo dalyviams po pistoletą, turkišku humoru idiotams: Norite karo - dovanoju jums po pistoletą! Tik to humoro, matyt, idiotai nesuprato. Ir lieka neaišku, kiek šovinių jiems padovanojo – daug ar tik vieną.