Vertybinės vientisos visuomenės nėra, nes gyventi pagal savo vertybės šioje sistemoje gali tik visiškai nepriklausomi žmonės, tačiau tokių Lietuvoje labai nedaug.

Būtent jie ir kelia didžiausią triukšmą dėl pastebėtų negerovių. Kviečia į mitingus, daro manifestacijas ir bando kitaip viešinti kitą kelią šioje valstybėje.

Visi kiti tik emociškai reaguoja, tačiau dažniausia išlieka pasyvūs, nes bijo išsišokt, kad jų asmeninis gyvenimas nepablogėtų dar labiau.

Didesnių protestų fone iškart susikuri visokiausi politiniai dariniai kurie to fone kelia savo politinius reitingus ir bando patekti į valdžią. Retai kuriems tai pavyksta, o jei pavyksta - jie būna vienos kadencijos niekam nematoma ir neįdomi maža opozicija.

Matematika liudija, kad dabartiniam protestiniam elektoratui esant nuo 22 iki 25 proc nuo balsavusių skaičiaus dydžiui - šansai kažką pakeisti yra minimalūs, nes tie balsai išsitaško po mažas, tačiau per rinkimus garsiai pasireiškiančias partijas, atskirus veidus ir naujai susikūrusius darinius, kur dauguma gauna nuo 1 iki 3 proc balsų ir į Seimą nepatenka.

Čia susidaro labai įdomi situacija - pagal emocijas balsavę žmonės atiduoda savo balsus toms partijoms, prieš kurias balsavo, nes proporcinė rinkimų sistema būtent tam ir skirta, kad įskaičiuotu visus balsavusiųjų balsus ir padalintų juos proporcingai toms partijoms, kurios pateko į Seimą.

Kitaip tariant, jei TS-LKD per rinkimus surinko 15 proc nuosavų balsų - tai jai dar gali tekti (tai tik pavyzdys) plius 1-3 proc tų, kurie balsavo prieš juos, protesto balsų. Tai dar kelios Seimo narių vietos.

Ir taip gaunasi tik todėl, kad žmonės nesuvokia, jog emocijos blogas patarėjas. Kad rinkimai - tai rimtas darbas, kurį geriausiai atlieka tas, kuris juose dirba.

Mes turėjome valdžioje valstiečių partiją (LVŽS) prie kurios vairo stovėjo „vertybinis“ oligarchas, įteisinęs vaikų atėmimą iš šeimų, Veryginį valdymą ir pirmą kartą panaudojęs karantiną tarp savivaldybių (nors dar, kai įsileido „vertybinį“ Skvernelį į premjerus). Apie LVŽS yra ką kalbėti, nors dalis žmonių iki šiol laiko juos geresniais už TS-LKD. Aš asmeniškai dėčiau tarp jų lygybės ženklą, išskyrus LGBT klausimą, kurio konservatoriai galiausia irgi nepalaikė.

Dabar vėl, daugelis sako - gelbėtojas Vėgėlė - pažiūrim ką turime. Pasakysiu tik vieną dalyką, manau to turėtų užtekti, Vėgėlė yra oligarchų šeimos narys. Kalba jis tik apie COVID laikotarpį konkrečiau, tačiau ekonominiai dalykai lieka migloje. Kas už jo stovi, kokia komanda - irgi migloje. Karbauskis už savo pinigus sukūrė LVŽS, Uspaskichas - Darbo partiją, Vėgėlė - dar neturi savo partijos , tačiau žada kurti.

Tai viskas ką norėjau pasakyti - protesto elektorato gelbėtoju gali būti tik iš jo kilęs kandidatas ir jį supantys tokie pat žmonės. Visi kiti , tame tarpe ir Žemaitaitis, savo iškalbos dėka surinkęs pakankamą skaičių rėmėjų - nėra šio elektorato poreikių atstovas. Ne tas lygis. ir ne tie interesai, kurie iš esmės apsprendžia būsimą kandidato politiką.

Ką daryti? - nieko nedaryti jei nėra jūsų kandidatų. Tiesiog valgyti traškučius ir stebėti, kas vyksta, kai rinkimuose nedalyvauja dar bent 15-20 proc. žmonių. Kai į valdžią patenka tie patys, tačiau be papildomų jūsų balsų.

Arba dirbti - domėtis kandidatais, jų aplinka ir konkrečiais darbais, o ne pažadais. Tai užima laiko, gali būti nuobodu, tačiau tai vienintelė sąlyga, kad galite prasmingai atiduoti savo balsą, kurį kitu atveju proporcinė skaičiavimo sistema priskirs laimėtojams, kuriems jūs mažiausiai norėjote jį atiduoti.

Emocijos - tiesiausias kelias tą padaryti - tai, ko mažiausia norite.