°C
      2026 08 14 Penktadienis

      Algimantas Rusteika: Apie naują "gelbėjimo" bangą mirusioje visuomenėje jau nebeįdomu

      Nuotrauka: Minfo koliažas

      Autorius: Algimanto Rusteikos Facebook įrašas
      2026-08-14 18:00:00

      Apie naują "gelbėjimo" bangą mirusioje visuomenėje jau nebeįdomu. Diskusija kaip klizma ir užkalbėjimu su tamtamais prikelti numirėlį – nebe man.


      Kaip ateina modernusis totalitarizmas? Dabar ši tema mane labiausiai domina. Ir tylinti dauguma, kuri pasitraukusi į vidinę emigraciją. Daug apie tai galvojau. Ir daug rašysiu, gal kam bus įdomu.

      Ilgai ieškojau nuotraukos, kurią matot. Simbolinis vaizdas, jokio liūdesio demonstravimo. Žmogus tiesiog stovi ir nieko nedaro. Už stiklo tolsta gyvenimas, o viduje šilta.
      Galima labai ilgai nepastebėti, kad pasaulis pasikeitė, jeigu tavo pusėje stiklo vis dar šilta. Važiuoji ten, kur veža autobusas. Nieko politiško, jokios prievartos, pats įlipai, pats sėdi, pats žiūri pro langą.



      Mes retai matome pasaulį. Dažniausiai matome mums parodytą jo langą. Įsitikinęs, kad žiūri į pasaulį, nepastebi rėmo, pro kurį į jį žiūri. Ir propaganda galutinai laimi ne tada, kai ja tiki,o kai jos jau nebepastebi.

      Mano šis raštelis ne apie tuos, kuriuos diktatūra parklupdė. Apie žmones, kurie pamažu išmoko joje patogiai atsisėsti. Nes niekas vieną dieną neatsibunda totalitarizme.

      Štai "paprastas" žmogelis keliasi pirmadienį, nueina į darbą, grįžęs kalba su namiškiais, žiūri žinias. Susimoka už elektrą. Pasipiktina kažkokiu idiotu internete.



      O kitą mėnesį priimamas dar vienas naujas reguliavimas. Po pusmečio – dar kitas. Dar po metų viena nuomonė tampa nepadoria, kita pavojinga. Trečia nebeįsivaizduojama.

      Ir nė vieną konkrečią dieną neįvyksta nieko tokio, dėl ko eitume statyti barikadų. Čia šliaužiančio totalitarizmo genialumas: kiekvienas žingsnis per mažas revoliucijai.

      Bet po dvidešimties žingsnių gali atsisukti atgal ir nustebti, kiek toli nuėjom. Tada jau nebereikia net didžiojo diktatoriaus su šepetėlio pavidalo ūsais.

      Sistema lėtai užgula per institucijas, feisbuko algoritmus, paskolas ir baudas, reputaciją, baimę ir natūralų žmonių norą priklausyti gerajai pusei.



      Senojo totalitarizmo ženklas buvo gestapininkas prie durų. Neototalitarizmo simboliu galėtų tapti daug kuklesnis žmogus, sėdintis vakare prie kompiuterio.

      Parašantis sakinį apie tai, ką galvoja. Perskaitantis jį dar kartą ir dar kartą pagalvojantis. Ir paspaudžiantis Delete.

      Niekas jam nepaskambino, nepagrasino..Niekas nieko neuždraudė. Jis tiesiog jau žino ir būtent todėl nebereikia nieko drausti.

      Totalitariznas neateina kaip koks TCK į tavo namus išlaužęs duris. Tik vieną vakarą pastebi, kad jis jau seniai sėdi kartu su tavimi.

      Skaityti komentarus