Taiką kuria tie, kurie dar iki šūvių išgirsta tylą, nes kiekviena tragedija pirmiausia ilgai tyli. Tyli ir tada, kai viskas įvyksta, kai dūmai išsisklaido ir galima suskaičiuoti kapus. Namų griuvėsius ar sugriautus gyvenimus, kada vėl ir vėl sugrįžta tie patys du klausimai.

Uždavė juos dar “prakeikti rusai”: Kas kaltas? Ką daryti? Juos užduodame po kiekvienos šeimos tragedijos ir mylimųjų išsiskyrimo. Užduoda tautos po kiekvieno karo, revoliucijos, po kiekvienos istorijos komedijos, tačiau žmogui svarbūs atsakymai prasideda nuo savęs.

Kas kaltas? – pirmiausia tas, kuriam buvo patogiau neklausyti negu išgirsti. Kuriam buvo lengviau nuteisti negu suprasti, dažniausiai - aš pats. Ką daryti? Gal visai nedaug, tik kol dar nevėlu, išdrįsti kalbėti tada, kai reikia kalbėti. Ir tylėti tik tada, kai tyla saugo žmogų, o ne melą.

Visa kita - jau istorija, propagandistų nuvalkiotu žodžiu - naratyvas". Ir praeitis, ir kiti žmonės mus retai baudžia už blogus atsakymus. Dažniau – už laiku neužduotus klausimus. Nes ieškom kaltųjų po laiko ir tik nedaugelis randa tą dieną, kai dar buvo galima viską sustabdyti.

Dabar už lango lėtai atgimsta, skleidžiasi visu grožiu naujasis totalitarizmas. Lėtai, po centimetrą varlytėms kaitinamam puode atima laisvę kalbėti, po to galvoti ir galiausiai - veikti. Bet iki paskutinės akimirkos niekas negali atimti laisvės apsispręsti. Todėl atsilaikymas gali būti visai nematomas.

Jis įvyksta tada, kai atsisakai meluoti, išduoti ar nekęsti, net jei dėl to pasaulis lieka koks buvęs. Nes buvo, yra ir bus laikų, kai nieko negali pakeisti, bet visada lieka pasirinkimas, kuo tapsi pats. Atsakymas yra ne „pakeisk pasaulį“, o „neleisk pasauliui pakeisti tavęs“.

Ne viskas mūsų valioje, bet visada galime nebūti prieš tai, ką visą gyvenimą mylėjom. To jokia diktatūra negali iš mūsų atimti. Dabar pagrindinis kiekvienam klausimas yra ne kas bus. O kuo būsiu aš, kai visa tai baigsis?