Kristupas Vaitiekūnas palieka pareigas. Galima ironiškai sakyti, kad jis buvo pakeistas todėl, jog turėjo pernelyg stiprų valstybinį požiūrį.

Į finansų ministro pareigas siūlomas dabartinis užsienio reikalų viceministras. Keista tai, kad socialdemokratai, turėdami daugiau kaip trylika tūkstančių partijos narių, neranda kandidato savo gretose. Pasirenkamas žmogus, kuris anksčiau priklausė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai, vėliau Demokratų sąjungai „Vardan Lietuvos“, o dabar tampa socialdemokratų Vyriausybės finansų ministru.

Kita vertus, reikia pripažinti, kad jis yra kompetentingas specialistas. Jis taip pat yra kritikavęs sankcijas ir baltarusiškų trąšų tranzito ribojimus per Lietuvos teritoriją. Tai žmogus, kuris mėgsta muziką, realybės šou ir viešą gyvenimą, todėl bus įdomu stebėti, kaip jam seksis eiti ministro pareigas.

Aplinkos ministrės kandidatūra taip pat kelia dėmesį. Tai žmogus iš labai artimos Mindaugo Sinkevičiaus aplinkos. Lietuvos politikoje ne kartą matėme, kad premjerai į svarbias pareigas pasirenka žmones, kuriais visiškai pasitiki.

Apie ją kol kas žinome nedaug. Ji dirbo Lietuvos savivaldybių asociacijoje, buvo deleguota į Europos institucijas, yra išsilavinusi ir kompetentinga administravimo srityje. Tačiau tiesioginės patirties aplinkosaugos sektoriuje nėra daug.

Tikėtina, kad didelė atsakomybės dalis teks viceministrams ir ministro politinio pasitikėjimo komandai. Būtent jie formuos ministerijos politiką ir kontroliuos pagrindinius procesus, o ministrė daugiau atliks politinio atstovavimo funkciją.

Vidaus reikalų ministro poste matome Martyną Katelyną.

Asmeniškai Martyną pažįstu gana seniai, tačiau viešai pasirodžius informacijai apie omonininkus man buvo naujiena.

Akivaizdu, kad statutiniai pareigūnai už jį turi gerokai daugiau profesinės patirties. Jam teks labai sudėtinga ministerija.

Jis pakeičia Vladislavą Kondratovičių, kuris dar praėjusių metų gruodį, statutinių pareigūnų protesto metu, žadėjo didinti atlyginimus ir kartojo, kad viskas bus išspręsta.

Dabar bus įdomu pamatyti, iš kokių lėšų naujasis ministras didins atlyginimus, nes papildomų pinigų viešojo saugumo sistemai biudžete nėra numatyta.

Šį kartą vien pažadų nebeužteks. Statutiniai pareigūnai yra profesionalai, jie puikiai supranta realią situaciją. Todėl Martyno Katelyno laukia vienas sunkiausių išbandymų visoje Vyriausybėje.

Energetikos ministerijoje situacija man ir toliau kelia daugiausia klausimų.

Prezidentas ne kartą aiškino, kad siekia apsaugoti ministeriją nuo interesų grupių įtakos. Tačiau dabar ministerija atsiduria žmogaus rankose, kuris, mano vertinimu, būtent su tomis interesų grupėmis ir yra labiausiai siejamas.

Arba aš kažko nesuprantu, arba situacija atrodo visiškai priešinga tam, kas buvo deklaruojama.

Žemės ūkio ministru tampa Kęstutis Mažeika.

Jį pažįstu jau trečią Seimo kadenciją. Žemės ūkio sektorių jis išmano. Dar prieš formuojant Vyriausybę jis kvietė kai kuriuos mūsų komandos žmones likti ministerijoje ir eiti viceministrų pareigas.

Tačiau iššūkių bus labai daug.

Artėja Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai, laukia sudėtingos derybos dėl žemės ūkio politikos. Daug priklausys nuo to, kokią komandą jis suburs ir kas ministerijoje taps pagrindiniu derybininku Briuselyje.

Kultūros ministerijoje siūlomas buvęs ministerijos kancleris.

Tai yra rimtas signalas dabartinei ministrei, kuri po Simono Kairio pasitraukimo sutiko prisiimti atsakomybę ir vadovauti ministerijai.

Kultūros bendruomenė į naują kandidatą žiūri su viltimi. Tačiau jis neturi stipraus politinio užnugario frakcijoje. Todėl kyla klausimas, ar jam pavyks įtikinti kolegas skirti daugiau lėšų kultūrai.

Apskritai stebina tai, kad į ministrus siūlomi žmonės, neturintys tvirto socialdemokratų frakcijos palaikymo.

Partijos viduje šiandien tvyro didelė įtampa.

Kalbantis su atskirais frakcijos nariais akivaizdu, kad jie nesupranta, kaip buvo priimti sprendimai dėl ministrų. Tiek nepatenkintų socialdemokratų frakcijos narių seniai neteko matyti.

Kai kurie net pripažįsta, kad Inga Ruginienė ne visada rasdavo laiko ateiti į frakcijos posėdžius, tačiau bent jau konsultuodavosi su kolegomis ir gerbdavo partijos nuomonę.

Net Vilija Blinkevičiūtė, kaip kalbama partijoje, pripažino, kad situacija tapo sunkiai valdoma ir jog Mindaugas Sinkevičius daugelį sprendimų priėmė praktiškai nesitardamas.

Didžiausiu pralaimėtoju šioje istorijoje, mano vertinimu, tapo Remigijus Motuzas, Rasa Budbergytė ir Vytenis Povilas Andriukaitis.

Būtent jie aktyviausiai siekė, kad Kęstutis Budrys būtų pakeistas.

Buvo kalbama, kad Mindaugas Sinkevičius tai žadėjo padaryti, tačiau galiausiai Kęstutis Budrys liko poste.

Partijos viduje tai vertinama kaip Mindaugo Sinkevičiaus pralaimėjimas.

Dabar kalbama, kad Kęstutis Budrys galėtų būti perkeliamas dirbti į Europos ar kitą tarptautinę instituciją, o tik tuomet atsirastų galimybė skirti naują užsienio reikalų ministrą.

Pažįstant Vytenį Povilą Andriukaitį, toks sprendimas jam yra labai skaudus smūgis. Tą patį galima pasakyti ir apie Remigijų Motuzą bei dalį socialdemokratų frakcijos.

Todėl šiandien vis garsiau kalbama, kad ši Vyriausybė tampa nebe socialdemokratų, o prezidento projektu.

Prezidentas paaukojo Ž. Vaičiūną, tačiau išsaugojo K. Budrį.

Neatmetu galimybės, kad būtent konservatorių įtaka šioje istorijoje buvo viena svarbiausių priežasčių, kodėl Kęstučiui Budriui pavyko išsaugoti ministro pareigas.