Kaip visais laikais - apie tai, kas lietuviams svarbiausia. Tik ar išeis pritarti lietuviškai dainai dabar, ar jų jau niekas nebedainuoja? Apie meilę, kuri baigėsi, nors dar truputį gyvena namuose? Apie vaikus, kurie tolsta greičiau, negu auga? Apie senstančius tėvus, kuriems vis rečiau paskambinam? Apie baimę prarasti darbą, sveikatą, vardą, ateitį? O gal apie tai, ką iš tikrųjų galvojam, kai užgęsta ekranai?

Diktatūros pirmiausia išmoksta valdyti garsą - šūkius, maršus, plojimus, televizijas. O žmogų daug lengviau valdyti tada, kai jis išmoksta tylėti pats. Tylėjimų yra daug. Šviesos tyloje gimstas meilė ir sąžinė, malda. Tamsos tyloje – baimė, kuri kasdien paprašo mažo kompromiso: tik dar vieną kartą patylėti. Tik šiandien, dėl šventos ramybės. Kaip jas atskirti, jei abi vienodai tylios, abi be žodžių ir iš šalies atrodo ramios?

Atskirsim pagal tai, ką žmoguje atpalaiduoja, kam atidaro vartus. Viena tyla po savęs palieka daugiau šviesos. Kita – vis daugiau baimės ir gyvuliškos neapykantos. Nes verta paklausti savęs: apie ką šiandien neišdrįsau prabilti? Tyla niekada nebūna tuščia ir tiesa gyvena nutylėjimuose. Kai paklausia, tegu tik filme, apie ką tylim – tai apie tautos supratimą ir susipratimą, nes tai klausimas kam priklausai.

Tyla irgi turi atmintį, prisimena ilgiau negu žmonės, todėl nereikia jos bijoti. Bijoti reikia to, kuo tyla pripildyta, nes anksčiau ar vėliau ji prabyla. Viena - apsikabinimu ir prašymu atleisti, kita – kaifu kankinti ir griuvėsiais. Ir būna tyla, kurioje žmogus išklauso kitą iki galo. Kai tėvas uždeda ranką sūnui ant peties ir nieko nesako. Kada du žmonės sėdi prie jūros, žiūri į saulėlydį ir nė vienam nereikia ieškoti žodžių.

Tokia tyla gydo. Bet būna ir kita tyla - sunki kaip debesys prieš audrą, pilna baimės, pažeminimo, neapykantos ir įniršio. Joje kiekvienas neištartas žodis niekur nedingsta. 

Nusėda dugne, kaupiasi, kol vieną dieną pratrūksta ir nušluoja bet kokį žmogiškumą.

Kaip sustabdyti sprogimą, kai juoda tyla jau brinksta neapykanta ir netrukus išsiverš tragedijomis, kerštu ir maištais? Argi nematome, kas artėja ir kokie monstrai jau žiūri vakare pro langus į mūsų jaukius ir šiltus kambarius, kur migdom vaikus? Argi nejaučiat artėjančios tamsos?