Tuo metu „Lietuvos rytas“ paskelbė dvi publikacijas apie galimą kontrabandos tinklą ir galimus ryšius su įtakingais asmenimis. Taip pat pasirodė informacija apie „Vinted“, lobistus ir vienaragių bendroves, kurios, kaip teigiama publikacijose, galimai darė spaudimą Gintautui Paluckui.

Tačiau įdomiausia yra tai, kad šių publikacijų beveik niekas neperėmė. Jų neperspausdino nei didieji naujienų portalai, nei televizijos kanalai, nei visuomeninis transliuotojas. Susidaro įspūdis, kad visa ši tema liko nuošalyje.

Tai kelia natūralų klausimą. Kodėl taip atsitiko?

Juk nuolat kalbama apie tiriamąją žurnalistiką, skaidrumą ir viešąjį interesą. Tačiau šį kartą nesimatė platesnių diskusijų, komentarų ar papildomų tyrimų.

Ar matėte, kad šias publikacijas plačiau aptartų Andrius Tapinas? Ar jas analizuotų Dovydas Pancerovas, Birutė Davidonytė ar Šarūnas Černiauskas? Ar kuris nors iš save tiriamosios žurnalistikos atstovais pristatančių autorių būtų plačiau komentavęs paskelbtą informaciją?

Mano vertinimu, būtent tokios publikacijos ir yra klasikinės tiriamosios žurnalistikos pavyzdys, kai pateikiama daug faktinės medžiagos, dokumentų ir keliami klausimai dėl galimų ryšių.

Jeigu būtų toliau gilinamasi į šias temas, galbūt būtų prieita ir prie kitų aukšto rango politikų ar partijų ryšių. Ne paslaptis, kad daugelį metų buvo kalbama apie konservatorių įtaką vidaus reikalų sistemai ir jos institucijoms.

Todėl tokios publikacijos turėtų sulaukti rimto valstybės institucijų dėmesio.

Natūralu būtų klausti, ar Seimo Antikorupcijos komisija rengs posėdį. Ar šį klausimą svarstys Teisės ir teisėtvarkos komitetas? Ar bus inicijuotas parlamentinis tyrimas?

Jeigu publikacijose pateikiama informacija pagrįsta dokumentais ir liudijimais, kalbama apie galimą aukšto rango politikų ar valstybės pareigūnų poveikį sprendimams. Tokie klausimai nėra eilinė politinė diskusija. Jie verti išsamaus institucijų dėmesio.

Jeigu dėl kitų rezonansinių istorijų Seime svarstoma sudaryti laikinąsias tyrimo komisijas, kyla klausimas, kodėl šiuo atveju net Antikorupcijos komisija kol kas nesiima aktyvesnių veiksmų.

Taip pat akivaizdu, kad kai kurie anksčiau pareigas ėję žmonės šiandien jau nebėra susaistyti tarnybiniais apribojimais. Jie gali laisviau kalbėti apie tai, ką matė ar žinojo dirbdami valstybės tarnyboje.

Todėl manau, kad viešojoje erdvėje gali pasirodyti ir daugiau informacijos.

Klausimas tik vienas: ar ši istorija bus nuosekliai tiriama, ar laikui bėgant ji tiesiog išnyks iš viešosios darbotvarkės?

Norėtųsi, kad dėmesys būtų skiriamas ne tam, kas su kuo susitiko kavinėje ar paplūdimyje, o tikriesiems galimiems įtakos ryšiams ir jų tyrimui.

Jeigu visuomenė matys nuoseklų ir nešališką tyrimą, bus daugiau pasitikėjimo tiek žiniasklaida, tiek valstybės institucijomis.

Todėl belieka stebėti, ar ši istorija sulauks tęsinio ir ar atsiras žmonių, kurie ryšis pateikti dar daugiau informacijos.

Reikia kuo plačiau dalintis istorijomis, kurios dienos šviesos plačiau ne išlenda, nes tapkės, sienos, plytos ir skaidruoliai savęs tirti juk negali.