Kodėl ji vadinama Žoline?

Katalikų Bažnyčioje rugpjūčio 15-oji yra Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmė. Tą dieną minimas krikščioniškas tikėjimas, kad Marija žemiškojo gyvenimo pabaigoje su kūnu ir siela buvo paimta į Dangų.

Tačiau Lietuvoje ši šventė prigijo kaip Žolinė dėl ypatingo papročio – į bažnyčią nešti žolynų, gėlių, javų varpų, vaisių ir daržovių, kad jie būtų pašventinti.

Puokštėje stengtasi sutalpinti kuo daugiau to, ką tais metais užaugino žemė. Javų varpos, pievų gėlės, vaistažolės, darželio augalai, pirmieji vaisiai ir daržovės tapdavo tarsi nedideliu metų derliaus paveikslu.

Tai labai gražus simbolis.

Žmogus ateina ne tuščiomis rankomis.

Jis atsineša tai, ką užaugino žemė ir ką padėjo užauginti jo paties rankos.

Šventė, kurioje svarbiausias žodis – dėkoju

Žolinės esmę galima sutalpinti į vieną žodį – dėkingumas.

Už lietų ir saulę. Už žemę, kuri maitina. Už sėklą, kuri sudygo. Už derlių, kuris užaugo. Už žmones, kurie buvo šalia. Už darbą, kuris galbūt buvo sunkus, bet davė rezultatą.

Etnologė Gražina Kadžytė yra pabrėžusi, kad Žolinė – tai visuotinė, bendražmogiška šventė, kurios metu dėkojama už dovanas, gaunamas iš Kūrėjo, gamtos, žemės ir kitų žmonių.

Ir ši mintis šiandien atrodo ne mažiau svarbi nei prieš šimtą metų.

Mes gyvename pasaulyje, kuriame nuolat skubame prie kito tikslo. Vos pasiekę vieną dalyką, jau galvojame apie kitą. Vos užaugęs vienas „derlius“, pradedame planuoti kitą.

O Žolinė primena: kartais reikia sustoti ir pasižiūrėti, ką jau turi.

Kiek daug tavo gyvenime jau užaugo?

Žolynai – ne tik graži puokštė

Seniau pašventinta Žolinės puokštė nebuvo tiesiog dekoracija.

Ji buvo laikoma garbingoje namų vietoje. Kai kur ja smilkydavo namus per perkūniją, ligos atveju žmones ar gyvulius, o pašventintų javų grūdų dėdavo į sėklą, tikintis gero būsimo derliaus.

Šiandien galime į šiuos papročius žiūrėti ne tik kaip į prietarus, bet ir kaip į mūsų protėvių pasaulėjautos atspindį.

Jiems augalas nebuvo tiesiog augalas.

Žolė buvo vaistas. Gėlė – grožis. Javai – duona. Sėkla – ateitis. O žemė buvo ne abstrakti sąvoka, bet gyvybės šaltinis, nuo kurio priklausė šeimos gyvenimas.

Galbūt šiandien mums kaip tik trūksta tokio santykio su tuo, kas mus maitina.

Žolinė – vasaros ir rudens sandūra

Lietuvių tautosakoje Žolinė dažnai suvokiama kaip pirmasis rudens slenkstis. „Žolinė yra pirma diena rudens“, – primena senas posakis. Po šios dienos dienos trumpėjimas tampa vis labiau pastebimas, gamta ima keisti savo spalvas, o vasaros gausa pamažu pereina į brandos ir derliaus laiką.

Todėl Žolinėje slypi ir kita svarbi gyvenimo pamoka.

Viskas turi savo laiką.

Yra metas augti, metas žydėti, metas brandinti vaisius ir metas paleisti.

Žmogui tai ne visada lengva priimti. Mes norime išlaikyti vasarą, jaunystę, santykius, galimybes, žmones, tam tikrus gyvenimo etapus.

Tačiau gamta nerodo pavyzdžio, kaip išlaikyti tai, kas baigiasi.

Ji moko pereiti.

O ką Žolinė gali reikšti mums šiandien?

Galime šią dieną paversti labai paprasta asmenine švente.

Išeiti į gamtą. Susiskinti nedidelę puokštę iš augalų, kuriuos pažįstame ir kuriuos galima saugiai rinkti. Pažvelgti į laukus, mišką, sodą. Užrašyti, už ką šiemet esame dėkingi.

Ir ne tik už tai, kas buvo lengva.

Galbūt verta padėkoti ir už tai, kas buvo sunku, bet mus užaugino.

Už žmones, kurie atėjo.

Už tuos, kurie išėjo.

Už duris, kurios atsivėrė.

Ir už tas, kurios užsidarė, nors tuo metu nesupratome kodėl.

Žolinė gali tapti diena, kai paklausiame savęs:

Ką šiemet užauginau savyje?

Ar tapau stipresnis? Išmintingesnis? Drąsesnis? Ar išmokau labiau save mylėti? Ar išdrįsau paleisti tai, kas nebeaugo?

Nepamirškime dalintis

Senojoje Žolinės tradicijoje svarbi buvo ne tik padėka, bet ir dalijimasis. Iš naujo derliaus kepama duona, ja vaišinami kiti, susirinkę giminės ir kaimynai. Žolinė tapdavo bendrystės švente.

Tai dar viena graži žinutė šiuolaikiniam žmogui.

Derlius nėra vien tam, kad jį sukauptume.

Jeigu gyvenime turime meilės – dalinkimės ja. Jeigu turime žinių – perduokime. Jeigu turime duonos – pasidalinkime. Jeigu turime stiprybės – palaikykime silpnesnį.

Nes tai, kuo dalijamės, nepradingsta.

Priešingai – dažnai būtent dalindamiesi pajuntame tikrąją to, ką turime, vertę.

Žolinė kaip gyvenimo veidrodis

Gal todėl Žolinė ir šiandien tokia prasminga.

Ji nekalba apie nuolatinį siekimą.

Ji kalba apie brandą.

Apie akimirką, kai gali atsigręžti atgal ir pasakyti: taip, ne viskas išaugo taip, kaip tikėjausi. Kai kurios sėklos nesudygo. Kai kurios gėlės nuvyto. Kai kurie planai liko tik planais.

Bet štai – aš vis dar čia.

Ir mano gyvenime vis tiek yra kuo pasidžiaugti.

Tad šią Žolinę galime ne tik nunešti į bažnyčią puokštelę žolynų. Galime įsivaizduoti, kad nešame ten ir savo metų derlių – visa, ką patyrėme, išmokome, iškentėjome, sukūrėme ir užauginome.

Ir tyliai sau pasakyti:

Ačiū.

Už žemę, kuri maitina.

Už gamtą, kuri primena gyvenimo ritmą.

Už žmones, kurie eina kartu.

Už tai, kas užaugo.

Ir už tai, kas dar tik ruošiasi išdygti.

Nes Žolinė primena vieną labai paprastą tiesą: gyvenimas tampa pilnesnis ne tada, kai turime daugiau, o tada, kai išmokstame pamatyti ir įvertinti tai, ką jau turime.