Vienuolis atsakė:

– Pas mane dažnai ateina jaunos poros prašyti patarimo. Jos mano, kad meilė – tai laikytis vienam kito ir niekada nepaleisti. Tačiau labai dažnai tai tėra baimė likti vienam. Tikroji meilė prasideda tik tada, kai tau nebereikia kitu žmogumi užpildyti tuštumos savyje.

Jo žodžiai skambėjo griežtai:

– Pusės ieško viena kitos todėl, kad jos yra tik pusės. Vientisas žmogus nieko neieško. Jis renkasi.

– Jis renkasi, – pakartojo vienuolis. – Nes meilė nėra vien apie du žmones. Meilė yra apie tai, kiek laisvas esi savo viduje. Žmonės ieško gyvenimo palydovo, kad užpildytų savo vidinę tuštumą. O aš supratau: kol pats esi tuščias, joks kitas žmogus tos tuštumos neužpildys.

Tada vienuolis papasakojo istoriją apie piligrimą, kuris kartą atėjo pas jį skųsdamasis:

– Žmona manęs nesupranta. Aš nelaimingas.

Vienuolis jo paklausė:

– O ar tu esi laimingas pats su savimi?

Piligrimas nutilo.

– Štai čia ir slypi problema, – tarė vienuolis. – Tu lauki, kad laimę tau suteiktų kitas žmogus. Tačiau jeigu neturi atramos savyje, niekas jos neatneš iš išorės.

Meilė nėra gavimas. Meilė – tai vidinė pilnatvė, kuria gali pasidalyti su kitu.

Santuoka nėra nei tikslas, nei pareiga. Tai dviejų laisvų žmonių sąjunga. Tačiau bėda ta, kad žmonės dažnai tuokiasi nebūdami laisvi ir tikisi, jog žiedas tą laisvę jiems suteiks. Todėl santuokos ir griūva.

Pats vienuolis pasirinko vienuolystės kelią ne todėl, kad atsisakė meilės. Jis tiesiog suprato, kad meilės negalima sutalpinti vien į vyro ar žmonos vaidmenį.

– Tikroji meilė yra tada, kai tau kito žmogaus nereikia tam, kad būtum pilnatvėje, tačiau tu sąmoningai jį pasirenki, – sakė vienuolis.

Meilė – tai ne išsigelbėjimo paieškos kitame žmoguje.

Meilė – tai laisvė būti savimi ir gebėjimas duoti nebijant likti vienam.

Gero visiems Žolinių savaitgalio!