Šiais laikais tokie žmonės žiūri filmus apie kančią, su užsidegimu aptarinėja katastrofas. Tačiau galimybių „maitintis“ sumažėjo, todėl jie dažnai jaučiasi tarsi alkani.

Pasakojimai apie nesėkmes, nelaimes ar ligas juos labai „pamaitina“. Jie skatina kitus dalintis skausmingomis patirtimis. Gali net guosti, pritarti, liūdnai linkčioti galva. Iš pirmo žvilgsnio – nieko blogo, tiesa?

Jie ir patys nuolat pasakoja liūdnas istorijas, skundžiasi. Jie visada ten, kur skundai ir negatyvūs pokalbiai.

Tačiau yra vienas niuansas.

Laikui bėgant jiems nebeužtenka šios energijos. Ir tada jie pradeda provokuoti nesėkmes ir nelaimes.

Kuo labiau jie gaili „aukos“ ir skatina ją skųstis, tuo blogiau tai aukai ima sektis. Toks „užjaučiantis“ žmogus pradeda dažnai lankytis ar bendrauti – tu jam išlieji širdį, o po to nelaimės ima daugintis. Problemos didėja, prasideda nemalonūs įvykiai, šlubuoja sveikata…

O žmogus su neigiama energija tuo metu jaučiasi puikiai. Jis ir toliau lankosi, netgi užjaučia.

Yra pasakojimas, kad Levas Tolstojus lankydavo vieno dailininko mirštančią žmoną ir labai įdėmiai, net godžiai į ją žiūrėdavo. Ne todėl, kad buvo blogas žmogus – jam reikėjo šių įspūdžių, tai buvo jo kūrybos „maistas“. O gal ir asmeninis „maistas“.

Tačiau Tolstojus tik stebėjo.

O žmonės su neigiama energija ne tik stebi ar klausosi su pasimėgavimu – jie gali nesąmoningai iššaukti nelaimes. Jie tarsi nuteikia žmogų blogiems įvykiams ir kažkaip veikia situacijas. Prasideda nesėkmių virtinė.

Todėl jei kas nors pernelyg atidžiai klausosi tavo skundų, skatina pasakoti liūdnas istorijas, nuolat būna šalia ir su užsidegimu kartu aptarinėja tavo problemas – verta būti atsargesniam.

Gali kurį laiką tiesiog stebėti. O vėliau – atsitraukti.

Jei po to gyvenimas ima gerėti, kliūtys mažėti, o sveikata stiprėti – verta rimtai susimąstyti, kokią įtaką tau darė tas bendravimas.