Kiekvieną sekundę į mūsų smegenis patenka apie 400 trilijonų bitų informacijos. Tačiau suvokiame tik mažą dalį — apie 2 tūkstančius. Kur dingsta visa kita? Ji tiesiog atfiltruojama. Būtent tai ir vadinama realybės tuneliu.

Kaip vyksta ši atranka? Labai paprastai: kiekvienas žmogus mato tik tai, ko buvo išmokytas ir ką pats nusprendė matyti. Vos tik vaikas gimsta, jam pradedama aiškinti pasaulį. O iki 5–6 metų susiformuoja jo pasaulio vaizdas.

Todėl maži vaikai dažnai bijo tamsos ar būti vieni. Todėl sakoma, kad iki tam tikro amžiaus jie gali matyti tai, ko suaugusieji nebemato — įvairias būtybes, vadinamas elfais, fėjomis ar kitaip. Dėl to daugelyje kultūrų vaikai nebuvo paliekami vieni — ne tik dėl saugumo, bet ir dėl subtilaus jų suvokimo.

Pagal senus tikėjimus, jei vaikas paliekamas vienas, „nematomos jėgos“ gali pradėti formuoti jo pasaulio suvokimą. Tai reikštų, kad jis matytų kitokią realybę nei dauguma žmonių — ir todėl atrodytų keistas ar nesuprastas.

O kas vyksta šiandien? Šiuolaikinėje visuomenėje pasaulio suvokimą formuoja nebe tik tradicijos, o ir sistema — švietimas, socialinės normos. Vaikai mokomi matyti pasaulį „teisingai“, kad visi gyventų tame pačiame realybės tunelyje.

Ir vis dėlto net turėdami panašų pasaulio suvokimą, mes visi jį matome skirtingai. Kodėl? Nes realybės tunelis formuojasi iš dviejų dalykų:

• to, ko mus išmokė,
• ir to, ką patys pasirenkame matyti.

Tai tarsi gauti vienodus butus, bet kiekvienam leidžiama juos įsirengti savaip.

Net ir šie nedideli skirtumai sukelia nesusikalbėjimą, konfliktus ir nesugebėjimą išgirsti vienas kito. Kiekvienas kalba iš savo „tunelio“, o kitas to nesupranta.

Vienų žmonių realybės tunelis yra platesnis, kitų — siauresnis. Vieni mato vienus dalykus, kiti — visai kitus. Ginčuose mes iš esmės tik aiškiname savo tunelio taisykles.

Ar galima jį pakeisti? Radikaliai — labai sunku. Tačiau galima „padaryti remontą“:

• atsikratyti nereikalingų įsitikinimų,
• atverti naujus „langus“,
• praplėsti savo suvokimą.

Kūrybingi žmonės dažnai geba pamatyti šiek tiek daugiau nei kiti — arba tiesiog kitaip sudėlioja tą pačią informaciją.

Svarbiausia suprasti: mūsų smegenys nežino absoliučios tiesos. Jos filtruoja informaciją pagal mūsų įsitikinimus ir patirtį.

Todėl jei kas nors sako: „Gyvenime nėra laimės“,
„Visi žmonės blogi“,
„Man tai neįmanoma“,

— verta į tai pažiūrėti su šypsena. Tai tik jų realybės tunelis, o ne absoliuti tiesa.

Mąstykite plačiau. Mąstykite sąmoningai. Ir, svarbiausia — rinkitės matyti tai, kas plečia jūsų pasaulį.

Šaltinis