Kartais žmogus taip persivalgo kažko, kad po to nebegali net žiūrėti į anksčiau mėgtą produktą. Aš, pavyzdžiui, vaikystėje suvalgiau septynias porcijas vaisinių ledų. Labai jie man patiko!

Ir žinote – daugiau jų nebenorėjau visiškai.

Maža to – man darėsi bloga vien apie juos pagalvojus. Iki šiol likęs lengvas nemalonus jausmas. Jei tie ledai dabar būtų parduodami, tikrai jų nepirkčiau.

Yra panašus būdas atsikratyti blogų minčių ir skausmingų prisiminimų.

Viena moteris nuolat prisimindavo, kaip vaikystėje mama ją žeisdavo. Ir kaip mylimas vyras ją paliko – išėjo nieko nepaaiškinęs.

Galbūt jam tiesiog pabodo nuolat klausytis apie jos mamą. Moteris apie tai kalbėjo be perstojo.

Galiausiai ji nuėjo pas psichologą ir pradėjo dalintis savo skausmingais prisiminimais.

Psichologas, matyt, irgi pavargo – jis juk gyvas žmogus. Svarbiausia, kad jokie metodai nepadėjo nukreipti moters dėmesio į ką nors pozityvaus. Ji tiesiog negalėjo „persijungti“, tarsi užstrigusi plokštelė.

Tuomet psichologas pasiūlė keistą metodą: viską užrašinėti.

Visus skausmingus prisiminimus, scenas – iki smulkiausių detalių. Analizuoti ir rašyti, rašyti – po dešimt puslapių per dieną, ranka.

Pridėti naujas detales, kurios iškyla atmintyje. Pildyti, gilinti ir vėl rašyti. Nusipirkti storus sąsiuvinius ir pildyti juos.

O susitikimų metu – garsiai skaityti ir vėl viską išgyventi. O grįžus namo – dar kartą išlieti viską ant popieriaus.

Vieną dieną moteris atėjo į konsultaciją. Psichologas pradėjo:

„Prisiminime tą rytą, kai mama be priežasties tau trinktelėjo. Buvo ankstyvas rytas, saulė švietė pro langą, dulkės sklandė spindulyje, ant tavęs buvo mėlyna atlasinė antklodė…“

Ir tada moteris staiga sušuko:

„Gana! Užteks! Nutilkite! Man jau bloga nuo tų prisiminimų! Pakalbėkime apie ką nors kitą! Kodėl jūs taip įsikibote į mano mamą? Mama kaip mama – paprasta isterikė.

Aš daugiau nenoriu! Pakalbėkime apie darbą – man reikia pradėti naują projektą. Kokia dar antklodė, kokios dulkės? Tai buvo prieš šimtą metų! Mane jau pykina nuo viso to!“

Ji tai išrėžė gana šiurkščiai. Ir nutilo. O paskui – nusijuokė. Psichologas nusišypsojo.

Grįžusi namo, ji su pasišlykštėjimu išmetė visus sąsiuvinius.

Tada pasiėmė gražų planuoklį ir susirašė artimiausius planus bei tikslus.

Ir išėjo gyventi – lengvai, laisvai, su palengvėjimu. Kaip žmogus, kuriam pagaliau „palengvėjo“ (atsiprašant už palyginimą).

Tai geras metodas, jei niekaip nepavyksta paleisti praeities.

Jei kiti būdai neveikia – prisimink ir sąžiningai viską užrašyk. Kol atsibos. Kol pasidarys bloga. Kol pats sušuksi: „Gana! Aš daugiau nenoriu!“

Kartais tai veikia net geriau už kitus metodus.