Suaugę išmoksta stengtis, o kai nepasiekia savo – nusivilia. Išmoksta sulaikyti ašaras ir juoką, kad išvengtų socialinio diskomforto.


Suaugusieji priprato spausti save iki penktadienio vakaro. Kasdien tikisi, kad dviguba kava užkurs variklį, kuris visai nebenori judėti. Kartais pastangos tęsiasi taip ilgai, kad vietoj rezultatų jos atneša nuovargį. Pavargę žmonės iš pradžių ieško motyvacijos, paskatinimų ir įkvėpimo, o vėliau – ilgesnių savaitgalių, atostogų ar išsvajotosios pensijos. Kad tik ilsėtis nuo arimo, nuo tūkstančio atsakomybių ir įtampos, kuri kyla bandant visa tai suvaldyti.


Tačiau pasirodo, kad visada šalia yra Ramybė. Ji įrašyta į mūsų nervų sistemą ir smegenų kamieną. Tereikia tinkamai nusiteikti ir padovanoti sau kelias sąmoningumo akimirkas. Tuomet atsipalaidavimas atvėsina iki raudonumo įkaitusią valią ir užsispyrimą. Nuima šarvus kuriuos nešamės į kasdienybės kovas. Pamažu išjudinant įtampas, atveriant balsą ir išlyginant veido raumenėlius, savijauta pasikeičia. Ramybė sugrįžta skrydžio ir globos jausmo apkabinimu.


Dabar Ji – tai Tu. Amžinybės teikiama palaima, beribiškumo dovanojama laisvė. Vidinė šviesa ir kuždesys, užtikrinantis, kad atsivers visos durys, kurių tau reikia.


Atsipalaidavimas – tai įgūdis, mokslas ir menas. Tai – dovana sau. Tai poilsis, kurio seniai prašėsi kūnas. Ramybė, kurios visur ieškojo protas. Pilnatvė, kurioje nelieka skubėjimo, o žvaigždžių skambėjimas užpildo tylą.