Išoriškai – niekuo. Jokios aureolės virš galvos, o ir atrodo jie visai įprastai. Tačiau viduje skirtumai milžiniški! Paminėsiu kelis svarbiausius:
1. Jų buvimas ramina.
Net pirmą kartą sutikus „šviesų žmogų“, pasidaro lengva ir jauku. Tai todėl, kad nesąmoningai visi „skaitome“ vieni kitų mintis ir emocijas. Šviesus žmogus myli kitus, nesmerkia, todėl šalia jo saugu būti atviru.
Pastaba: manipuliatoriai irgi gali stengtis sukurti pasitikėjimo įspūdį, tačiau „šviesus žmogus“ net nesistengdamas spinduliuoja ramybę ir geranoriškumą.
2. Jie nesmerkia.
Tai vienas svarbiausių bruožų. Šviesūs žmonės nesmerkia nei kitų, nei pasaulio. Jie nesileidžia į pokalbius, kur vieni iškeliami kaip geri, o kiti menkinami kaip blogi.
3. Jie sustabdo negatyvą.
Šviesūs žmonės taip pat gali liūdėti ar nusivilti, bet jie neužkrečia kitų savo bloga nuotaika ir neprojektuoja vieno žmogaus klaidų į visą pasaulį.
Jei juos įžeidžia – jie nesileidžia į žeminančius atsakymus, tik, jei reikia, apgina tiesą. O fizinės grėsmės atveju imasi adekvačių, bet humaniškų veiksmų.
4. Jie stebi savo mintis ir emocijas.
Šviesūs žmonės greitai paleidžia negatyvą. Jie nėra naivūs – mato pasaulio netobulumą, bet sąmoningai renkasi matyti geriausias kitų puses ir pasaulio potencialą. Jie žino (arba jaučia), kad mintys formuoja realybę.
5. Jie daro gera ne dėl „bonusų“.
Šviesios sielos nesiekia įrodyti savo aukos ar pelnyti meilės per savęs atsižadėjimą. Jos padeda kitiems todėl, kad tai joms teikia džiaugsmo ir daro pasaulį geresnį.
Tokie žmonės gali gyventi kukliai, vidutiniškai ar net pasiturimai – esmės tai nekeičia. Jie tiesiog dalinasi tiek, kiek gali.
„Šviesi siela“ – tai ne tas žmogus, kuris privalo save aukoti. Tai žmogus, kuris sąmoningai renkasi meilę, šviesą ir harmoniją, ir tuo natūraliai dalijasi su pasauliu.
Skaityti komentarus