„Man patinka akimirkos, kai suprantu, kad su situacija susidoroju geriau, nei tai būtų padariusi ankstesnė mano versija.“
Jeigu šiuo keliu eini jau kurį laiką, puikiai žinai, ką tai reiškia. Tai tylus transformacijos palaiminimas, įrodymas, kad visas sunkus, dažnai skausmingas vidinis darbas duoda vaisių.
Iš pradžių kelionė atrodo išorinė: reaguojame į įvykius, į neteisybę, į pasaulio problemas, tačiau tikrasis lūžis įvyksta tada, kai nustojame rodyti pirštu į išorę ir pradedame žvelgti į vidų. Sugedusi visuomenė – tai tiesiog neišgijusių žmonių sambūris, ir vienintelis būdas pakeisti visumą – jei kiekvienas prisiimsime atsakomybę už savo gijimą: fizinį, emocinį ir dvasinį.
Tai nėra lengvas darbas – jis reikalauja kantrybės, drąsos, atleidimo, nuolankumo ir nesibaigiančios valios tapti tuo žmogumi, kurį visada jautėme esant savo tikrąją prigimtį.
Ir štai kažkas pasikeičia – pradedi „įkristi į vietą“ savyje. Atpažįsti, kad žmogus veidrodyje nėra atsitiktinumas, o stebuklingas indas suvokimui: imtuvas, siųstuvas, šios fizinės dimensijos tyrinėtojas. Supranti, kad pats gyvenimas yra dovana ir kad sąmoningai pasirinkai šią kelionę.
Toks suvokimas pakeičia viską. Nuo tada pradedi gyventi ne iš baimės, o iš ramaus užtikrintumo, jog esi amžina siela laikinoje kelionėje.
Tiesa ne tik išlaisvina – ji suteikia tikslą, aiškumą ir atgaivintą džiaugsmą tapti tuo, dėl ko atėjai į šį pasaulį.
Tad švęsk tas mažas akimirkas. Jos įrodo, kad jau nebesi tas, kas buvai, ir kartu tampi dar tikresne savo paties versija – tuo, kuo visada ir turėjai būti.
Skaityti komentarus