Ir tada žiūri į tuos kriterijus ir supranti: čia kažko trūksta, čia nepakanka, o šito apskritai neturi.

Vadinasi, be to tu neturi teisės būti laimingas?

Gal jau laikas tuos laimės stereotipus mesti į šiukšliadėžę?
Gal laimė yra tiesiog būti natūraliu? Juoktis, kai juokinga, liūdėti, kai liūdna, mylėti, kai ateina meilė? Ramiai priimti tai, kas ateina į tavo gyvenimą?

Gal nereikia spausti iš savęs dirbtinės „laimės būsenos“? Prisiversti šypsotis, nuolat būti aktyviu, energingu, atitikti grožio standartus? Juk tai veda į stresą ir ligas. Nuolat džiaugtis – neįmanoma.

Mūsų gyvenimas tapo tarsi begalinis bėgimas, kuriame stengiamės prikrauti kuo daugiau įspūdingų įvykių ir emocijų, kad tik vėliau nesigailėtume. Bet kam? Jau po kelių mėnesių iš prisiminimų lieka tik šešėlis.

Ar jums neatrodo, kad tai – apie neramų, nepatenkintą protą? Atrodo, jog pasaulį apėmė beprotybė: visi kažkur skuba. O kur tie ramūs, laimingi žmonės, kurie neskuba?

Gal būtent ši nuolatinė veikla ir atrofavo mūsų gebėjimą jausti laimę?

Gal mes tiesiog nebemokame jos jausti? Nes vos atsiranda laisva minutė, tuoj puolame ją užpildyti – tik kad mūsų protas neduokdie nepasiliktų tyloje.

O gal, jei žmogus bent kiek pabūtų ramybėje, jo protas išsivalytų ir pasaulį jis pamatytų visai kitomis spalvomis?

Juk pats laimės siekimas jau yra nerimas. Mes manome, kad veiksmai, nukreipti į laimės siekimą, priartins mus prie jos. Tačiau iš tiesų tai tik dar labiau įkursto nerimo ugnį.

Ir kad ją užgesintume, puolame į kraštutinumus – darome herojiškus žygius, lipame karjeros laiptais, pasineriame į malonumus. Bet protui vis negana.

Būtent ši nerimo ugnis ir yra šaknis, sukelianti žmogui psichologines kančias.
Ir yra tik vienas būdas ją užgesinti – nuraminti protą.

Laimė gimsta tik iš ramybės ir atsipalaidavimo.
Ir svarbiausia – tai mūsų natūrali būsena, apie kurią tiesiog pamiršome.