– Matai šį bambuką? – paklausė mokytojas. – Jis nesiginčija su vėju. Jis nekovoja su audra. Jis tiesiog žino, kur yra jo šaknys.

Mokinys ilgai tylėjo.

– Vadinasi, reikia visada nusileisti?

– Ne, – nusišypsojo mokytojas. – Nusileidžia tik tas, kuris bijo. O bambukas lankstosi todėl, kad yra stiprus. Silpnas medis bando įrodyti savo tvirtumą ir dažnai lūžta. Stiprusis neturi niekam nieko įrodinėti.

Po akimirkos Mokytojas pakėlė nuo žemės nukritusį lapą.

– Pažiūrėk į jį. Vakar jis buvo medžio puošmena, šiandien – tik lapas ant žemės. Tačiau medis neverkia dėl kiekvieno nukritusio lapo. Jis žino, kad pavasaris atneš naujus.

Mokinys paklausė:

– O kaip žmogui išmokti tokios ramybės?

Išminčius atsakė:

– Nustok skaičiuoti tai, ką praradai, ir pradėk saugoti tai, kas liko. Dauguma žmonių visą gyvenimą žiūri į nukritusius lapus, todėl nepastebi, kad virš jų jau skleidžiasi nauji pumpurai.

Tą rytą mokinys suprato, kad išmintis prasideda ne tada, kai pasaulis pasikeičia. Ji prasideda tada, kai pasikeičia žmogaus žvilgsnis į pasaulį. Žmogaus stiprybė matuojama ne tuo, kiek audrų jis nugalėjo, o tuo, kiek vidinės ramybės išsaugojo joms praūžus.