Pirmas etapas - niekada nerašyk "galutinio", "genialaus" teksto, tik šiaip juodraštį, t.y. viską, kas galvoje yra ir gero, ir ne, jokio saves redagavimo. Atsipalaiduok, tai tebūna "dvasinė tryda", iš kurios po to išrinksi, kas vertinga, o likusį šūdą nuleisi į kanalizaciją.

Dažnai pirmas variantas kenčia nuo minčių trūkumo. Antras – nuo jų pertekliaus. O geras tekstas dažnai gimsta tada, kai išmeti tas eilutes, kurias buvo sunkiausia parašyti.

Dažniau pasitikėk vaizdu, vaizdas beveik visada stipresnis už mintį. Rašyk atmintimi, ne įvykiais, o tuo, kaip juos prisimeni. Tada sugrįš žmonės, ežerai, paukščiai, vakarai,vasaros ir viskas ką turi viduj. Atminties orientyrai. Skaitytojas nebūtinai yra gyvenęs taip pat, bet atpažįsta orientyrus.

Mintį skaitytojas gali pamiršti. O žmogus, kuris naktį girdi vėją už lango, prisimenamas ilgam. Ir keistas dalykas – po kelių mėnesių jau nebepameni visų savo filosofinių formuluočių, bet puikiai atsimeni tėčio sekamą pasaką. Būtent tokios detalės ir tampa teksto siela.

Tekstus pradedi, "pajunti orgazmą" rašydamas ir susitapatini. Ir tai pirnas etapas - pasėjimas. Tas susitapatinimas išjungia kritikos jausmą ir tai, ką jauti rašydamas, ima atrodyti, kad yra ir tekste.
Tada reikia padėti į stalčių fermentacijai, nes pasąmonė irgi dirva. Ir kai po kurio laiko išimi ir pažiūri ne kaip aš, o kaip skaitytojas - dingsta tas susitapatinimas ir pajunti tai, kas iš tikrųjų tekste yra, o ne ką jutai jį rašydamas.

Kiekvienas rašantis žino - paimi labai seną, seniai užmirštą savo kūrinėlį ir kartais tai, kas tau atrodė labai gerai, atrodo visiškas niekalas. O, žiūrėk, kitas, kuris kadaise atrodė šiaip sau, netikėtai suskamba ir nustembi net, kaip čia aš taip neblogai parašiau...

Rašydamas skaitai ne tekstą. Skaitai save. Kiekvienas žodis atneša visą istoriją, kuri buvo galvoje, o skaitytojas tos istorijos neturi, jis mato tik juodus ženklus baltame lape.
Todėl ir atsiranda ta apgaulė: atrodo, kad parašei labai daug, nors iš tikrųjų didžioji dalis buvo ne tekste, o tavo sąmonėj. Ir tada salčiuje vyksta ne nieko neveikimas, o tylus darbas. Kaip raugas, kaip vynas, kaip sūris. Atrodo, nieko nedarai, bet iš tikrųjų dirba tai, ko sąmoningai nevaldai.

Ir grįžęs prie teksto ne tik jį matai kitaip – tu jau esi kitas žmogus, net jei praėjo tik savaitė. Tekstas liko tas pats, bet pasikeitei tu. Todėl kiekvienas redagavimas yra kaip kokių dviejų žmonių dialogas: ano, kuris parašė, ir dabartinio, kuris jau nebetiki viskuo, ką tada jautė.

Vaikai ir tekstai panašūs ne tik tuo, kad juos paleidi į pasaulį. Jie panašūs ir tuo, kad ateina momentas, kai jiems nebegalima primetinėti savo valios. Jei pradedi penkiasdešimtą kartą perrašinėti tekstą, kad jis atitiktų tavo įsivaizdavimą, kartais jį nužudai. Jis jau buvo tapęs savarankiškas, o tu vėl nori, kad kalbėtų tavo balsu.

Todėl geras redagavimas nėra nuolatinis taisymas. Tu jau nebeklausi: „Ką aš dar noriu pasakyti?“ Klausi: „Ko šitam tekstui trūksta? O gal jis jau viską pasakė?“

Nes kol tekstas esi tu, jo pataisyti beveik neįmanoma. Kai tekstas tampa kitu žmogumi, gali su juo pasikalbėti. Ir tada dažnai pats tekstas pasako: „Šitą sakinį išmesk. Čia tu kalbėjai apie save, o ne apie mane.“

Didieji daug apie tai kalbėjo. Kaip sakė Hemingvėjus berods, o gal Tolstojus, sakė, taip ir yra - taisai tol, kol pradedi gadinti. Geras tekstas, kuris yra tavo gebėjimo galutinis rezultatas - kai nebėra ko išmesti ir nesugalvoji, ką pridėti.

Antoine de Saint-Exupéry: "Tobulumas pasiekiamas ne tada, kai nebėra ko pridėti, o tada, kai nebėra ko atimti.“ O Ernestas Hemingėjus turėjo kitą labai artimą požiūrį - jis nuolat perrašinėjo.
Pats sakė, kad paskutinį Atsisveikinimo su ginklais puslapį perrašė dešimtis kartų. Paklaustas kodėl, atsakė maždaug: „Kad surasčiau teisingus žodžius.“ Ne gražesnius - teisingus.

Taisai tol, kol pradedi gadinti. Nes kiekvienas, kas rašo, pažįsta tą momentą - staiga supranti, kad taisai jau ne tekstą, o savo nerimą. Ne todėl, kad tekstui reikia, o todėl, kad tau sunku jį paleisti.

Ir tada prasideda paradoksas. Kiekvienas sakinys atskirai gal ir pagerėja, bet visas kūrinys ima netekti gyvybės. Jis tampa pernelyg teisingas. Lyg nuzulintas akmuo, nuo kurio nebeliko nė vieno nelygumo.
Leisk tekstui atsisakyti tavęs. Atnešk sau variantą, kuriame po dienos ar dviejų pusės ankstesnių eilučių nebėra. Ir ne todėl, kad jos buvo blogos. Todėl, kad tekstui jų nebereikia.

Tai labai primena skulptūrą. Skulptorius neprideda Dovydo prie marmuro. Jis nuima viską, kas nėra Dovydas. Rašant dažnai vyksta tas pats - iš pradžių parašai viską, ką žinai, paskui išmeti viską, be ko skaitytojas vis tiek supras. Ir vieną dieną lieka tik tai, ko jau nebegalima pajudinti.

Geras tekstas, kaip geras vynas, ne tik bręsta - ateina akimirka, kai reikia nustoti jį laikyti statinėje. Jei laikysi dar metus – bus geriau. Dar penkerius – galima sugadinti. Su tekstu yra lygiai taip pat. Reikia pajusti tą akimirką, kai jis jau priklauso nebe tau, o skaitytojui.

Ir tada belieka padėti tašką. O padėti tašką kartais sunkiau, negu parašyti pirmą sakinį, nes rašydamas jauti tai, ko tekste dar nėra, bet tau atrodo, kad yra. Tokia rašymo psichologija: skaitytojas skaito tekstą, tu skaitai savo atmintį. Tarp šių dviejų skaitymų ir vyksta visas procesas.

Baigtas tekstas – kai nebėra ko išmesti ir nebesugalvoji, ką pridėti. Tame yra abi pusės: ne tik atėmimas, bet ir vidinis jausmas, kad tekstas jau užsidarė ir baigė augti. Ne, netapo tobulas, bet šiuo tavo gyvenimo momentu jis pasiekė savo maksimaliai galimą rezultatą.

Tada belieka paleisti. O po kiek laiko prasideda kitas tekstas. Ir viskas iš naujo