Tačiau ateina laikas, kai siela kviečia atrasti vidinę atramą. Būtent tada dažnai išgyvename krizę. Tai nėra bausmė – tai galimybė. Galimybė tapti žmogumi, kuris pasitiki savimi ir pats kuria savo gyvenimą.

Be vidinės atramos sunku jaustis laisvam. Net pasiekus tikslus, jie nebeatneša pasitenkinimo, jei jų pagrindas – kitų lūkesčiai ar nuomonė.

Artimieji, mokytojai ir draugai gali padėti, tačiau svarbiausius sprendimus visada turime priimti patys.

Požymiai, kad trūksta vidinės atramos

Apie nepakankamą vidinį savarankiškumą gali signalizuoti šie požymiai:

• nuolatinės abejonės savimi, prieštaringi norai, savęs lyginimas su kitais, kaltės perkėlimas aplinkiniams, savęs gailėjimas ir įprotis viską atidėlioti;
• įvairios priklausomybės – nuo santykių, darbo, kitų žmonių dėmesio ar pritarimo;
• noras būti panašiam į kitus, įtikti visiems, stipri priklausomybė nuo svetimos nuomonės ir autoritetų baimė;
• emocinis nebrandumas: uždarumas, perdėtas jautrumas, maištavimas prieš viską arba nesugebėjimas aiškiai pasakyti „taip“ ar „ne“;
• nerealistiškai dideli lūkesčiai sau ir siekis būti tobulam;
• nuolatinis poreikis remtis kitu žmogumi – jo palaikymu, įvertinimu ar pritarimu.

Tokiose būsenose žmogų dažnai lydi baimė, pyktis, nuoskaudos, nusivylimas, apatija ar liūdesys. Vieniems tai pasireiškia stipriau, kitiems silpniau, tačiau su tuo susiduria labai daug žmonių.

Kas yra vidinė atrama?

Vidinė atrama – tai vidinės pusiausvyros, vientisumo ir pasitikėjimo savimi būsena. Tai tvirtas vidinis stuburas, kuriame susilieja valia gyventi, tikėjimas savimi, gebėjimas būti ir tvirtam, ir lanksčiam.

Geštalto terapijos pradininkas Fritzas Perlsas tai vadino branda – perėjimu nuo priklausomybės nuo aplinkos prie gebėjimo reguliuoti savo gyvenimą pačiam.

Tai nereiškia, kad žmogui nereikia kitų. Brandus žmogus moka ne tik remtis savimi, bet ir paprašyti pagalbos tada, kai jos iš tiesų reikia.

Koks yra žmogus, kuris remiasi savimi?

Tokį žmogų dažniausiai pajuntame dar prieš išgirsdami jo žodžius. Šalia jo ramu.

Jis:

• pasitiki savo intuicija;
• žino, ko nori;
• nebijo prisiimti atsakomybės;
• priima sprendimus pagal savo vertybes, o ne svetimus lūkesčius;
• geba prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių;
• nėra priklausomas nuo kitų nuomonės;
• moka būti vienas ir nejaučia dėl to tuštumos;
• sąžiningas sau ir aplinkiniams;
• nuolat mokosi ir auga.

Tai nebūtinai tobulas žmogus. Tiesiog jis gyvena pagal savo vidinį kompasą.

Kaip stiprinti vidinį stuburą?

1. Ugdykite savidiscipliną

Dideli pokyčiai prasideda nuo mažų kasdienių veiksmų. Geriau mažai, bet nuolat, nei daug ir trumpam. Kiekvienas mažas pažadas sau, kurį įvykdote, stiprina pasitikėjimą savimi.

2. Lavinkite sąmoningumą

Dažniau sustokite ir paklauskite savęs:

• Ką dabar jaučiu?
• Kodėl taip jaučiuosi?
• Kaip į tai reaguoju?

Nustokite lyginti save su kitais. Savo sunkumus priimkite kaip laikinus gyvenimo etapus, o ne kaip nuosprendį.

3. Nuolat auginkite save

Vidinis stuburas stiprėja įveikiant sunkumus. Kiekviena pergalė prieš savo tingumą, baimes ar senus įpročius tampa nauju jūsų stiprybės akmeniu.

Jei suklupote – nesmerkite savęs. Tiesiog atsikelkite ir pradėkite iš naujo.

4. Laikykitės duoto žodžio

Duokite sau nedidelius, realius pažadus ir jų laikykitės. Tegul jūsų žodžiai sutampa su veiksmais.

Patikimumas prasideda ne nuo kitų pasitikėjimo jumis, o nuo jūsų pasitikėjimo savimi.

5. Atraskite savo vertybes

Kiekvienas žmogus turi vieną ar kelias pamatines vertybes, kurios tampa vidiniu kompasu.

Dažniau paklauskite savęs:

• Kodėl aš tai darau?
• Kas man šiame kelyje svarbiausia?
• Kokią prasmę tai turi mano gyvenime?

Kai atsakymai tampa aiškūs, sprendimus priimti daug lengviau.

Svarbiausia

Vidinė atrama nereiškia, kad viską turite padaryti vieni. Ji reiškia, kad atsakomybę už savo gyvenimą prisiimate jūs, o pasauliui leidžiate būti jūsų sąjungininku, o ne gelbėtoju.

Stiprindami ryšį su savimi diena po dienos, žingsnis po žingsnio, sukuriate tvirtą pamatą, ant kurio galima pastatyti tokį gyvenimą, apie kokį anksčiau galbūt net nedrįsote svajoti.