Kiek kartų per dieną mintimis nukeliaujame ten, kur mūsų dar nėra? Vieni nerimauja dėl rytdienos, kiti vis iš naujo išgyvena senas klaidas, treti mintyse tęsia pokalbius su žmonėmis, kurių seniai nebėra šalia. Mes kuriame įvairiausius ateities scenarijus, baiminamės galimų netekčių, planuojame atsakymus į dar neužduotus klausimus. Pamažu gyvenimas ima suktis ne apie tai, kas vyksta dabar, o apie tai, kas galėjo būti arba dar tik galbūt bus.
Tokioje būsenoje prarandame ryšį su dabartimi. Nors kūnas yra čia, protas klaidžioja praeityje arba ateityje. Ir kuo daugiau laiko praleidžiame savo mintyse, tuo sunkesnis ima atrodyti pats gyvenimas.
Didžiausią naštą dažnai susikuriame patys
Žmogaus gebėjimas numatyti ateitį yra vertingas. Jis leidžia planuoti, ruoštis, priimti atsakingus sprendimus. Tačiau ši dovana turi ir kitą pusę – neretai mūsų vaizduotė ima kurti grėsmes, kurių dar nėra. Mes iš anksto baiminamės nesėkmių, ligų, finansinių sunkumų ar santykių krizės. Kartais net pradedame gedėti to, ko dar nepraradome.
Nors atrodo, kad taip save apsaugome, iš tikrųjų tik eikvojame jėgas. Nerimas retai padeda išspręsti problemas. Dažniau jis atima ramybę šiandien ir verčia gyventi nuolatinėje įtampoje dėl įvykių, kurie galbūt niekada neateis.
Mintys nėra faktai
Psichologai teigia, kad žmogaus smegenys natūraliai labiau pastebi pavojus nei malonius dalykus. Toks mechanizmas padėjo mūsų protėviams išgyventi, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje jis dažnai tampa nuolatinio nerimo priežastimi. Vos tik atsiranda neaiškumas, protas skuba piešti blogiausius scenarijus.
Vis dėlto svarbu prisiminti paprastą tiesą – mintis nėra tikrovė. Tai tik viena iš daugelio galimų interpretacijų. Ne kiekviena baimė išsipildo, ne kiekvienas nerimą keliantis scenarijus tampa realybe. Todėl verta išmokti stebėti savo mintis, bet nebūtinai jomis tikėti.
Dabartis dažniausiai yra ramesnė, nei atrodo
Jeigu bent trumpam sustotume ir sąmoningai apsidairytume aplink, tikriausiai pastebėtume, kad šią akimirką gyvenimas nėra toks sunkus, kaip jį piešia mūsų nerimaujantis protas. Kvėpuojame, matome dangų, girdime paukščius ar medžių ošimą, galime ramiai išgerti arbatos puodelį ar pasikalbėti su artimu žmogumi.
Tikrasis gyvenimas vyksta ne mūsų baimėse ir ne ateities planuose. Jis vyksta čia ir dabar. Tačiau dažnai to nepastebime, nes mintimis jau gyvename rytdiena.
Paleisti – nereiškia nustoti rūpintis
Kartais žmonės mano, kad gyventi dabartyje reiškia atsisakyti planų ar nustoti galvoti apie ateitį. Tačiau tai nėra tiesa. Galime planuoti, siekti tikslų ir būti atsakingi, kartu neprarasdami vidinės ramybės.
Paleisti reiškia ne atsisakyti atsakomybės, o nustoti kovoti su tuo, ko šią akimirką negalime pakeisti. Praeities jau nebepakeisime, o ateitis dar neatėjo. Vienintelė vieta, kur galime priimti sprendimus ir iš tiesų veikti, yra dabartis.
Gyvenimas slepiasi paprastose akimirkose
Dažnai ieškome didelių laimės įvykių, tačiau ramybė slypi visai šalia. Ji ateina kartu su lėtu pasivaikščiojimu, vasaros lietaus kvapu, saulėlydžiu, nuoširdžiu pokalbiu ar keliomis minutėmis tylos. Tokios akimirkos atrodo nereikšmingos, tačiau būtent iš jų ir susideda gyvenimas.
Kai bent trumpam nustojame skubėti ir leidžiame sau būti čia, pastebime, kad pasaulis nėra vien problemų rinkinys. Jame daug daugiau grožio, nei leidžia pamatyti nuolatinis nerimas.
Saugokime ne savo baimes, o savo dienas
Mes dažnai labai saugome savo nuoskaudas ir baimes. Vis sugrįžtame prie senų žaizdų, ilgai nešiojamės nusivylimus ir nerimaujame dėl ateities. Tačiau kol mintimis gyvename ten, kur mūsų nėra, tyliai praeina dar viena diena.
Galbūt todėl verta dažniau priminti sau, kad gyvenimas nėra pažadėtas rytoj. Jis vyksta dabar – šiame pokalbyje, šiame įkvėpime, šiame vakare ar rytinėje saulėje.
Didžioji dalis mūsų kančios gimsta ne iš pačių aplinkybių, o iš minčių apie jas. Todėl saugokime ne savo liūdesį ar baimes, o savo dienas. Jų yra kur kas mažiau, nei kartais mums atrodo. O kiekviena diena, kurią iš tikrųjų išgyvename, yra didesnė dovana nei šimtai nerimo kupinų minčių apie rytojų.
Skaityti komentarus