Ne mes, pasaulis įeina ir išeina, nes pasaulis esame mes. Buvom vasara, dabar mes ruduo, būsime žiema. Šita pirma buvimo rugsėju diena visai patiko. Ten toli atminty vėl tuščia jūros pakrantė, linksmai lakstantys trumpuliai prie karuselės ir draugiški šunys.

Ir kodėl prisimenu tas dienas, kai ateina pasikalbėt jaunystė su mažais vaikais? Viskas buvo ir yra dovana, ir ruduo gražus, nes nieko nebežada. Tai pavasariai viską pažada, vasaros bando ištesėti. O ruduo tiesiog atsisėda šalia ir tyli.

Ir išgirsti, kiek daug pasaulyje tylos. Vaikai užaugo, tėvai išėjo, ir draugų beveik nebėra, vienas kitas dar paskambina ir per aplinkui klausia, ar dar gyveni. Ir pats vieną rytą save pagauni sakant tą patį.

Taip, pasaulis pereina iš rankų į rankas. Ilgai maniau, kad gyvenimas yra tai, kas mūsų laukia, kol supratau, kad gyvenimas tai mūsų kiemas, tas vienintelis žmogus ir vakaras, kurio nepastebėjau, nes atrodė – tokių bus tūkstančiai.

Pagaliau išmokau pamoką, kad tai viskas, kas praeina. Ruduo išmoko mylėti tai, kas baigiasi. Lapus, kol jie dar ant medžio, žmogų, kol jis dar šalia ir namus, kol juose dar dega mūsų šviesa. Ir save – kol dar esi.

Pabaigos gražios, nes suteikia daiktams prasmę. Amžinas rugsėjis būtų nuobodus. Amžina jaunystė galų gale taptų varginanti kaip vakarėlis, iš kurio visi seniai nori namo, tik niekas nedrįsta pirmas atsistoti.

O ruduo atsistoja, padėkoja, išeina ir prasideda kita. Nebereikia visiems kažko įrodinėti, atsiranda laiko žiūrėti, nebereikia visur suspėti – galima pagaliau kažkur pabūti. Kai sumažėja ateities, didėja dabartis. 

Žmogus turi savo rugsėjį. Ne senatvę ar primityvią pabaigą. Tai metas, kai vaisiai jau prinokę, lapai dar nenukritę ir žinai, kiek kainuoja vasara. Nes pirmą kartą pajunti artėjantį šaltį. Ir tada tuščia Baltijos pakrantė, kurios pasiilgstu, tampa dovana.

Ir šuo, pribėgęs pasisveikinti, apsiuostyti – dovana, ir trumpuliai, atkakliai reikalaujantys ledų ir ginantys savo pirmas vasaras, yra tau dovanoti. Ir vienintelė moteris šalia. Net tas prakeiktas rudeniškas liūdesys.

Nes liūdime tik dėl to, ką mylėjome. Rytoj ir poryt, su kiekviena diena lapų bus daugiau nukritusių, o vieną rytą balta taps ir pati žemė. Nieko čia nepadarysi. Ir nereikia, nes žiema nėra rudens pralaimėjimas.

Po sniegu pasaulis nemiršta, jis ruošiasi dar kartą prasidėti. Tik mes norime matyti visur ir visada labai gilią prasmę. Tiesiog kiekviena pradžia yra ir pabaiga. Tą akimirką, kai gimstame, jau pradedame išeiti.

Ir kada sutinkame tą vienintelį Žemėje savo žmogų, prasideda kelias į atsisveikinimą. Ir kai pastatome namus, kažkur labai toli jau laukia diena, kai juose gyvens kiti. Bet ir kiekviena pabaiga yra ne pabaiga.

Nukritęs lapas nėra tik nukritęs lapas, jis grįžta į žemę, iš kurios kažkada išėjo medis. Ir vadiname tai mirtimi tik todėl, kad matome labai trumpą gyvenimo rato dalį. Pasaulyje nėra jokių tiesių linijų, tik ratai. 

Net numetę paskutinį lapą medžiai nevaidina aukos ir neverkia. Žino, ko nesuprantam – pabaiga ir pradžia yra tas pats įvykis, tik žiūrimas iš skirtingų pusių. Nusirengia ir nuogi dar gražesni darosi.

Ir vanduo pakyla į dangų ir sugrįžta lietumi, ir žolė išdygsta iš pernykščių šaknų. Vaikas užauga, vieną dieną paima už rankos savo vaiką ir staiga pajunta delne seniai mirusio senelio delną.

Ir vėl viskas prasideda ten, kur pasibaigėm. Ruduo nėra kelias į mirtį, tai viena rato pusė, o kita tik dabar nematoma. Juo sukamės iš vaikystės į jaunystę, iš jos į brandą, iš vasaros į rudenį, sugrįžtam pas vaikus ir tampam vėl vaikais.

Paliksime save kituose – žodžiuose, veiduose, prisiminimuose, įprotyje juoktis lygiai taip pat, kaip juokėmės mes. Nėra paskutinio rugsėjo. Yra tik ruduo, kurio pavasario nebepamatysime. Bet tai nereiškia, kad jo nebus ir nebūsime jame.