Pirmasis ilgai dėstė savo argumentus. Teisėjas išklausė ir tarė:

– Suprantu, kodėl manai esąs teisus.

Antrasis iškart ėmė prieštarauti, tačiau teisėjas pakėlė ranką.

– Dabar aš išklausysiu tave.

Kai antrasis baigė, teisėjas pasakė:

– Ir tavo argumentus suprantu.

Kampe sėdėjęs jaunas jo mokinys neištvėrė:

– Teisėjau, abu juk negali būti teisūs. Žemė priklauso arba vienam, arba kitam.

– Teisingai, – atsakė teisėjas. – Todėl rytoj važiuosime į vietą jos apžiūrėti.

Kitą rytą jie nuvyko į ginčijamą vietą. Paaiškėjo, kad pirmasis pirklys turėjo seną dokumentą su netiksliai pažymėta riba, o antrasis daugelį metų naudojosi dalimi svetimos žemės, manydamas, kad ji priklauso jam.

Grįžęs teisėjas paskelbė sprendimą: žemė pagal dokumentus priklauso pirmajam, tačiau riba turi būti išmatuota iš naujo, o antrajam turi būti atlygintos jo sąžiningai patirtos išlaidos.

Mokinys paklausė:

– Tai kuris iš jų buvo teisus?

Teisėjas nusišypsojo.

– Abu buvo teisūs dėl to, ką matė. Bet nė vienas nematė visko.

Tada jis parodė į tolumoje stovintį kalną:

– Žmogus šiaurinėje jo pusėje mato mišką. Pietinėje – akmenis. Abu pasakoja tiesą. Tačiau sprendimą gali priimti tik tas, kuris apeina visą kalną.

Todėl išklausyti abi puses dar nereiškia nuspręsti. Teisingas sprendimas priimamas tada, kai nustoji rinktis, kuo tikėti ir pradedi tikrinti faktus.

Gero jums paskutinio šios vasaros savaitgalio ir neskubėkite priiminėti sprendimų!