Pavedžiojo ir pašėrė šunį, nuėjo į darbą, parnešė duonos. Ir taip iš mažų, niekam neįdomių judesių pastatė savo pasaulį. Paprasti ir tikri žmonės nieko ypatingo nedaro — jie tiesiog būna. Ir jų rankose yra daugiau tiesos negu kalbose.

Nes rankos nemoka meluoti. Būna suskeldėjusios, nudegintos, kreivos nuo darbo, su žeme panagėse. Prisimena vaiko kaktą, karštą nuo temperatūros. Rankos moka užrišti batukus, prikalti atsilupusią sandėliuko lentą, paglostyti šunį.

Rankos užmerkia mirusiajam akis. Ir vakare padeda ant stalo lėkštę kitam. Šventumas niekada pats nežino, kad yra šventas, nes per daug mes išsilavinę, kad suprastume paprastumą. Mums vis reikia sudėtingų atsakymų.

Sistemų, negyvų teorijų, tuščių sąvokų. Norim išsiaiškinti gyvenimo prasmę taip, tarsi būtų jo naudojimo instrukcija. O senas žmogus sėdi prie lango ir skuta bulves. Jam nusispjaut, kokia gyvenimo prasmė, bet žino, kad rytoj atvažiuos vaikai.

Todėl reikia išvirti cepelinų. Jam gyvenimo prasmė nėra žodžiai, kuriuos galima pasakyti, ją tiesiog reikia padaryti. Atnešti vandens, palaukti, neužtrenkti durų. Paskambinus paklausti, kaip laikaisi ir iš tikrųjų išklausyti atsakymą.

Užkloti tave miegantį. Užgesinti šviesą ir palikti praviras duris, jeigu kas nors sugrįžtų. Tai niekada nepateks į istorijos vadovėlius, nes pasaulis prisimena tuos, kurie užkariavo miestus. Ir beveik niekada tų, kurie juos pastatė.

Prisimena generolus, bet ne moteris, laukusias jų kareivių. Valdovą, o ne žmogų, kuris tą rytą kepė duoną. Mokykloje mus moko apie revoliucijas, sienų griūtis ir imperijų žlugimą, bet nemoko prisiminti tų nesuskaičiuojamų vakarų, kai grįžusio namo tavęs paklausė: ar valgei?

Argi imperatoriai sukūrė pasaulį? Jis išliko todėl, kad kažkas vis paklausdavo: ar valgei? Pasilikdavo prie sergančio, augino svetimą vaiką kaip savo, dalinosi bėdoje paskutiniais daiktais, kuriuos turėjo. Neatkeršijo, nors galėjo. Apie paprastus žmones beveik niekas nerašo, nes jų gyvenimai per maži biografijoms.

Jie gimė, dirbo, užaugino vaikus. Palaidojo tėvus, paseno. Mirė. Tarp dviejų datų — brūkšnelis, kuriame visas šis pasaulis. Ten ir pirmas vaiko riksmas, ir paskutinis motinos atodūsis. Vestuvės ir užgriuvęs karas. Bulviakasiai, pirmoji gyvenime sunki liga.

Ir vėl Kalėdos, vėl ilgai lauktas pavasaris. Skolos, mūsų juokas virtuvėje ir naktinis beldimas į duris. O štai ir pirmas anūkas ant kelių. Ir vieną rytą — tyla. Akmenyje žmogui reikia labai mažai vietos, bet kiek daug vietos jis užima kituose.

Gal todėl kapinėse taip ramu, nes ten pagaliau nebėra svarbių žmonių. Nebėra direktorių, pavaldinių, teisiųjų ir klydusiųjų. Nei turtingųjų, nei vargšų, jokių gražiųjų ir tų, kurių niekas nepastebėjo. Ten visi vėl paprasti žmonės.

Vardas. Dvi datos ir brūkšnelis – tarp jų visa mūsų didybė ir menkystė. Todėl man vis mažiau įdomūs žmonės, kurie nori atrodyti dideli. Ir vis įdomesni tie, kurie nebijo būti maži. Kurie moka pasidžiaugti, kad pomidorai šiemet užderėjo, sūnus paskambino.

Ir lietus pagaliau palijo, ir sąnarius skaudėjo mažiau negu vakar. Ir gera, kai dar galima pačiam nueiti iki parduotuvės. Kai rytą atsimerkei ir už lango tas pats medis. Jaunam žmogui tai atrodo juokingai maža. Vėliau supranti — tai beveik viskas.

Gyvenimas pamažu išneša dekoracijas. Iš pradžių atima iliuziją, kad turi begalę laiko. Paskui — žmones, kuriuos laikėme savaime suprantamais. Po to ir sveikatą, jėgą, grožį, reikalingumo jausmą. Ir žmogus vis paprastėja, kol galų gale jam lieka rytas.

Puodelis kavos, sodas už lango. Artimo žmogaus balsas. Ir staiga paaiškėja, kad to užtenka, kad išmintis ir yra ilgas grįžimas į paprastumą. Vaikas žino, kad pasaulis yra didelis ir stebuklingas. Suaugęs sužino, kiek jis kainuoja.

O senas žmogus vėl pamato, kad pasaulis stebuklingas. Tik jau dėl visai kitų priežasčių – nes saulė dar kartą patekėjo. Nes kažkas atėjo, kažkas tave prisiminė. Nes dar gali pasakyti: užeik, gal arbatos?

Ir tame daugiau meilės negu visuose gražiausiuose romanuose. Paprasti žmonės retai sako:„aš tave myliu". Jie sako: apsirenk, šalta. Pasiimk sode obuolių. Parašyk, kai nuvažiuosi. Nelėk taip. Palauk, tau kai ką įdėsiu.

Ir mes kartais visą gyvenimą nesuprantame, kad tai ir buvo meilės kalba. Tik be poezijos, nors gal pati tikriausia poezija visada tokia. Be rimų, autorystės ir be aplodismentų. Pasakyta tarpduryje tam, kuris jau rengiasi išeiti – kada vėl atvažiuosi?

Atsakai – greitai. Ir abu žinot, kad ne greitai, tik nežinot, kad kartais tas greitai nebeateina. Nereikia taupyti buvimo. Pinigus galima, daiktus, žodžius kartais irgi verta. Bet buvimo su žmogumi taupyti negalima.

Nes gyvenimas turi bjaurų įprotį vieną dieną uždaryti kasą be perspėjimo. Ir tada lieki su pilnomis kišenėmis to, ko nepasakei. Su neapsilankymais, neatidarytomis durimis. Su tuo prakeiktu„kitą savaitę". Su „kada nors". Su „dar spėsim". Nespėsim.

Didžiausia tikra prabanga pasaulyje yra turėti pas ką sugrįžti. Ir vienintelė tikra žmogaus didybė — būti tuo, pas kurį kažkas nori sugrįžti. Ne dėl namo, ne dėl apkrauto stalo ar dėl palikimo. Tiesiog todėl, kad ten esi tu.

Štai sėdi virtuvėje ir už lango temsta. Virdulys jau pradeda ūžti. Ir išgirdęs žingsnius prie durų sakai pats sau: tai vis dėlto parėjai. Lyg būtum žinojęs. Lyg visą laiką būtum laukęs. Dievas, jeigu jis yra ir laukia mūsų, laukia būtent taip.