Visi šiandien stumiami į stovyklas. Prorusiškas, proukrainietiškas, patriotas, išdavikas, savas, svetimas, kairysis, dešinysis. Iš žmogaus reikalaujama pasirinkti etiketę, kartoti nuvalkiotus šūkius, nekęsti „netinkamų” žmonių ir dar apsimesti, kad tai yra moralė ar pilietiškumas.

Aš nenoriu kraujo ant savo rankų. Nenoriu būti emociškai mobilizuotas į karus, tautinę neapykantą, politinę isteriją ar amžiną kaimyno pavertimą priešu.

Aš nesu prorusiškas. Nesu proukrainietiškas. Nesu už jokių žmonių mirtį. Nesu už svetimus vaikus apkasuose. Nesu už tai, kad politikai žaistų istorija, baimėmis ir žmonių emocijomis, o paprasti žmonės mokėtų kainą savo gyvybėmis, šeimomis ir ateitimi.

Lietuva savyje jau seniai nešiojasi šitą ligą: brolis prieš brolį, kaimynas prieš kaimyną, savas prieš savą. Vienais laikais vieni kitus skundė, kitais laikais vieni kitus teisė, dabar vėl ieško, kas „neteisingai“ galvoja, ką palaiko, ko nepalaiko, kam priklauso ir ką reikia viešai pasmerkti.

Etiketės ir laikai keičiasi. Liga lieka ta pati.

Kai ilgiau pagyveni užsienyje ir pamatai daugiau pasaulio, pradedi suvokti, kaip absurdiškai visa tai atrodo iš šalies. Maža provincija, nykstanti tauta, ekonominės baimės, istorinės traumos, politikų manipuliacijos - ir vietoj to, kad žmonės keltų rimtus klausimus, jie drasko vieni kitus dėl to, kurios pusės šiandien privaloma nekęsti.

Aš tame nedalyvausiu.

Man nesvarbu, kokią etiketę kas man priklijuos. Vadinkit prorusišku, išdaviku, abejingu, ciniku - kaip jums patogiau. Bet aš nesiruošiu prisijungti prie jūsų stovyklų, jūsų karo karštinės, jūsų isterijos ar jūsų amžino poreikio turėti priešą.

Dauguma žmonių šiandien nebegalvoja. Jie tik reaguoja. Kartoja jiem primestus lozungus. Pasiduoda baimei. Leidžiasi tampomi už emocijų. O tada dar įsivaizduoja, kad tai yra principai ar moralė.

Yra toks posakis: musės niekada neįtikinsi, kad medus geriau už šūdą. Taip ir lietuvio neįtikinsi, kad taika, darna ir pakantumas yra vienintelis kelias į šviesų rytojų. Nes jei musė visą gyvenimą sukasi aplink purvą, jai purvas atrodo kaip namai.

Taip man šiandien atrodo visa ši gentinė politika, tautinis susipriešinimas ir amžinas rėkimas vieni ant kitų. Žmonės taip priprato gyventi nuoskaudose, propagandoje, baimėje ir istorinėse sąskaitose, kad pradėjo ginti tai, kas juos pačius nuodija.

Aš išlipau iš tos sriubos ir esu pakankamai toli, kad matyčiau, kaip musės tame bliūde beprasmiškai kovoja tarpusavyje.