Manot yra ir bus labai sunku? Galvojat iš viso nieko nebus? Tačiau tiesa visada turi dvi puses ir ateitis visada gyvena tame DABAR.

Mums lengva, nes kalbam tiesą ir nereikia nei meluoti, nei galvoti, ką vakar pasakei. Ir medžiai už lango štai vėl žali. Mums lengva - vienas kitą juntam ir suprantam, nes vienas kitą girdim.

Mes žinom, kad bus sunku ir daugelis neatlaikys, pasitrauks, atsižadės. Tačiau ateis tikrasis gyvenimas, kurį atsiminsim. Ir pasaulis, kurį paliksim savo vaikams.

Jis neatjoja su fanfarom ant balto žirgo. Kaip pavasaris, kuris kasmet prasideda tyliai – nuo vieno pumpuro, nuo vieno vyturio balso virš laukų. Tikras gyvenimas visada ateina pėsčias.

Tada, kai nustoji laukti gelbėtojų ir pradedi dirbti su savim. Kai nustoji skaičiuoti pritariančius ir imi matyti, ką padarei. Kai supranti, kad tiesa nėra daugumos nuomonė, o tik tavo sąžinės būsena.

Todėl mums lengva. Ne todėl, kad nėra baimės, nežinom, kas laukia rytoj ar tikim greita pergale. Mums lengva, nes nebereikia apsimetinėti.

Žmogus gali ilgai nešti svetimą naštą, bet sunkiausia visada nešti melą. O tiesa, kad ir kokia sunki būtų, turi keistą savybę – ji palengvina pečius. Ir vieną rytą pamatom, kad medžiai už lango vėl žali.

Žiema baigėsi ir jos neišsigandom. Ir geri, ir sunkūs laikai praeina, mados praeina, valdžios praeina ir tų snukių niekas nebeatsimins. Net didžiausios imperijos kada nors tampa tik istorijos vadovėlio pastraipa.

Bet visada lieka žmonės, kurie neišsigynė savęs. Iš jų prasideda ateitis ir tave aplanko, ir tą supratus ateina keista laimė. Rami, be triukšmo ir be šūkių. Tai ne koks nors laimėjimas, buvimas teisiu ar kad ką nors įtikinai.
Laimė matyti pasaulį tokį, koks jis yra. Ateina blaivumas - supranti, kad ne visi girdės. Daugelis ir nesupras tavęs - vieni nusisuks, kiti pasijuoks, treti pritars tik tol, kol bus patogu.

Supranti, kad žmonės retai eina kartu į geresnę ateitį. Dažniau kiekvienas eina paskui savo baimes, viltis, interesus ir sapnus. Ir jokie gražiausi žodžiai nepavers visų viena šeima, vienu protu ar viena valia.

Jaunystėje atrodo, kad reikia tik surasti teisingus argumentus ir visi tave supras. Va, pasakysiu tai - ir atsibus! Visi kaip vienas pamatys kaip reikia! O vėliau pamatai pats, kad tiesa ir supratimas nėra tas pats.
Ir tada pasidaro daug lengviau. Nebereikia reikalauti iš žmonių to, ko jie negali duoti. Nebereikia pykti, kad pasaulis nėra toks, kokį norėtum matyti. Pakanka tiesiog būti savim.

Daryk tai, ką laikai esant teisinga. Pasakyk tai, ką laikai tiesa. Ištiesk ranką, kai gali padėti. Ir eik toliau, nes žmonės yra žmonės. Silpni ir stiprūs. Kilnūs ir juokingi.
Kartais stebinantys gerumu, kartais skaudinantys menkyste. Tačiau jie yra savi, tavo Tėvynės bendrakeleiviai ir kuo mažiau iš jų reikalauji, tuo labiau gali juos mylėti. Ir gal todėl matai, kad medžiai už lango vėl žali.

Taip, kas juoda niekada nebus balta. Visi tą praeinam, o dalis ten ir pasilieka. Juoda spalva yra tamsa, kai nėra šviesos, o baltoje yra visų atspalvių suma. Pagalvokim trumpai apie tai - visų.

Pasaulis tada netampa geresnis, bet nustoji tikėtis, kad bus kitoks, negu įmanoma. Ir todėl gyventi, net sunkiais laikais, yra dovana. Viskas blogyn, nors fasadas jau trūkinėja, bet pagaliau matai aiškiai viską, kas ir kaip yra.
Save patį - taip pat. Ir pagaliau supranti aiškiai: negalima neapkęsti. Reikia matyti žmones ne tokiais, kokie jie galėtų būti. Tokiais, kokie jie yra, nes visiems gyventi čia yra laimė. Ir ne tau mokyti kitus. Mes čia tik kalbamės.