Klausimas – ar Vašingtonas ilgainiui įvertins tokį nuolankų lojalumą ir pavers jį konkrečiomis saugumo garantijomis Baltijos regione.

Kodėl šiuo klausimu neskuba visa Europa, nei kaimynai latviai ar estai? Ar Lietuva neprisiėmė didesnės geopolitinės rizikos, nei leidžia jos realus svoris tarptautinėje politikoje?
Jei Hormūzo sąsiauris nebūtų aktyvių karinių veiksmų zona - rizika minimali. Tačiau matant kokių atsakomųjų veiksmų Iranas imasi prieš JAV sąjungininkus, rizika išauga nepamatuojamai. Nesvarbu ar Lietuvos kariai užsiimtų išminavimu, logistika ar kita panašia veikla - Teherano akimis tai vis tiek prisidėjimas prie JAV vadovaujamos karinės koalicijos prieš jį.

Tikėtina, kad Lietuva neišvengiamai bus minima Irane, kaip valstybė prisidedanti prie JAV karinių veiksmų regione ir bus įtraukta į priešiškų valstybių sąrašus.
Čia prasideda rimtesni klausimai. Šiuolaikiniai konfliktai nebūtinai reiškia tiesioginį karinį atsaką. Kibernetinės atakos, dezinformacijos kampanijos ar veiksmai per tarpininkus ir visą kitą .
Žiauroka, kad apie Prezidento sprendimą įtraukiantį Lietuvą į naują geopolitinės įtampos zoną, visuomenė iš esmės sužino tik tada, kai jis jau buvo priimtas. Demokratijoje tai turėtų būti diskusijos pradžia, o ne pabaiga. Realios diskusijos nebuvo ir Seime.

Kodėl valdžia nesiryžo atviram pokalbiui su piliečiais – dėl politinio apskaičiavimo, ar dėl baimės išgirsti nepatogius klausimus, matyt, atsakymų jau neišgirsime. Prezidento vairuojamas buldozeris negailestingai pervažiavo Seimo konstitucinę teisę sprendimus priimti laisva valia.
Tačiau pagrindinis klausimas lieka atviras: ar Lietuvos „diplomatijos strategai“ atsakingai paskaičiavo išsišokdami prieš bendrą ES politiką Irano atžvilgiu?