Viešai kalbama apie apie bendradarbiavimą su Lotynų Amerika, apie tolimas partnerystes. Gražiai skamba. Bet kai paklausi paprasto klausimo, kur realiai yra mūsų užsienio politika, atsakymas vis dažniau atrodo paprastas: kažkur tarp skrydžių, susitikimų ir ministro keduose.

Problema ne tame, kad plečiami ryšiai. Problema tame, kad tuo pačiu metu stringa santykiai su artimiausiais kaimynais.

Kol vieni skraido per Atlantą ir ieško naujų partnerių, pasiuntiniai iš už Atlanto su kaimynais regione priima sprendimus, kurie tiesiogiai liečia mūsų saugumą. Lenkija aiškiai signalizuoja savo poziciją dėl infrastruktūros ir saugumo klausimų. Baltarusijos kryptimi vyksta procesai, kuriuose Lietuvai tenka sprendimų pasekmės, o visuomenei trūksta aiškumo, kokiu pagrindu ir kokiomis sąlygomis.

Atsiranda ir daugiau klausimų. Kodėl politiniai kaliniai iš Baltarusijos atsiduria Lietuvoje? Koks jų statusas? Kas už tai atsakingas? Kas finansuoja? Tai nėra smulkūs niuansai, tai yra valstybės saugumo ir skaidrumo klausimai.

Dar platesniame kontekste matome, kad Europoje sprendimai stringa. Viktor Orbán atvirai blokuoja bendrus sprendimus, Emmanuel Macron bando ieškoti dialogo, bet susiduria su realybe, o Donald Trump tuo metu veikia savo logika, dažnai už uždarų durų.

Tai reiškia viena. Didžioji politika vyksta be mūsų.

Ir čia atsiranda esminis klausimas: ar mes esame proceso dalis, ar tik stebėtojai?

Diplomatija nėra kelionių geografija. Tai yra interesų gynimas, nuoseklumas ir gebėjimas kalbėtis pirmiausia su tais, nuo kurių tiesiogiai priklauso tavo saugumas.