Jų menas yra senas. Senesnis už imperijas, senesnis už karalius, senesnis už valstybes. Tai proto valdymo menas. Jie išmoko, kaip priversti žmogų tikėti tuo, kas vakar buvo melas, o rytoj vėl taps melu. Jie išmoko, kaip priversti žmogų vienu metu tikėti dviem priešingais dalykais ir nejausti prieštaravimo. Jie išmoko, kaip priversti žmogų bijoti, nekęsti, paklusti ir dar už tai būti dėkingam.

Jie neleidžia jums stovėti vietoje. Jie verčia jus nuolat bėgti – paskui naujienas, paskui krizes, paskui skandalus, paskui baimes, paskui problemas, kurios niekada nesibaigia. Žmogus, kuris nuolat bėga, neturi laiko galvoti. Žmogus, kuris nuolat bijo, neturi laiko abejoti.

Kartais jie sukuria didelius įvykius. Karus. Krizes. Epidemijas. Terorizmą. Ekonomines katastrofas. Visada atsiranda priešas. Visada atsiranda grėsmė. Visada atsiranda priežastis, kodėl reikia daugiau kontrolės, daugiau stebėjimo, daugiau taisyklių, daugiau valdžios. Ir žmonės patys prašo grandinių, nes jiems pasakoma, kad grandinės juos apsaugos.

Žmonės mano, kad juos valdo politikai. Bet politikai yra tik veidai ekrane. Veidai, į kuriuos galima šaukti, kuriuos galima keikti, kuriuos galima pakeisti. Bet sistema nuo to nesikeičia. Nes sistemą kuria ne veidai, o tie, kurių niekas nemato. Patarėjai. Strategai. Analitikai. Institucijos. Komitetai. Tarybos. Organizacijos be veidų.

Sistema niekada nemiega. Net kai atrodo, kad pasaulis ramus, kažkur visada dirbama, kaip pakeisti jūsų mąstymą. Kaip pakeisti kalbą. Kaip pakeisti vertybes. Kaip pakeisti tai, kas yra normalu. Kaip pakeisti tai, kas yra tiesa.

Pirmiausia pakeičiami žodžiai. Tada pakeičiama jų reikšmė. Tada pakeičiama pati realybė.

Žodžiai kartojami vėl ir vėl, kol tampa savaime suprantami. Niekas nebežino, ką jie reiškia, bet visi juos kartoja. Ir kai žodis kartojamas pakankamai ilgai, jis tampa tiesa, net jei niekada ja nebuvo.

Sistema visada naudoja priešybes. Ji sukuria dvi puses. Dvi stovyklas. Dvi ideologijas. Du priešus. Žmonės pasirenka vieną pusę ir kovoja su kita, nesuprasdami, kad abi pusės priklauso tai pačiai sistemai. Kol žmonės kovoja tarpusavyje, sistema laimi.

Tai vadinama dialektika. Sukuri problema. Sukeli reakciją. Pasiūlai sprendimą, kurį planavai nuo pat pradžių.

Ir žmonės mano, kad sprendimas atsirado dėl problemos. Nors iš tikrųjų problema buvo sukurta tam, kad atsirastų sprendimas.

Didžiausia sistemos pergalė – ne priversti žmogų paklusti. Didžiausia pergalė – priversti žmogų tikėti, kad jis laisvas. Kad jis pats taip galvoja. Kad tai jo nuomonė. Kad tai jo pasirinkimas.

Išplautų smegenų žmogus nežino, kad jo smegenys išplautos. Jis gins sistemą, kuri jį valdo. Jis kovos su tais, kurie bando jam parodyti, kad jis gyvena narve. Jis nežiūrės į įrodymus. Jis jų nenorės matyti. Nes pavojingiausia ne tai, kad žmogus nežino. Pavojingiausia tai, kad jis mano, jog žino.

Ir tada sistema tampa tobula.

Nes kalėjimas, kurio kaliniai nemato, yra pats saugiausias kalėjimas.