Diskusija kilo po to, kai Valstybinės kalbos komisijos pirmininkas Audrys Valotka pasisakė apie tam tikrų žodžių vartojimą ir jų kontekstą. Esmė buvo paprasta, žodis pats savaime nebūtinai yra įžeidimas, viską lemia intencija ir vartojimo aplinkybės.

Tačiau reakcija buvo visiškai kitokia. Į diskusiją įsijungė politikai ir nuomonės formuotojai, prasidėjo viešas spaudimas ir kritika.

Įdomu tai, kad tarp kritikų atsirado ir Laurynas Kasčiūnas, nors jo paties politinėje biografijoje yra epizodų, susijusių su nacionalistiniais šūkiais ir akcijomis. Tai kelia natūralų klausimą apie nuoseklumą.

Panaši situacija ir platesniame politiniame lauke. Ingrida Šimonytė ir konservatorių politinė linija šiandien pristatoma kaip viena kryptis, tačiau ankstesnių metų retorika ir veiksmai ne visada sutampa su dabartiniais vertinimais.

Liberalų sąjūdis taip pat bando formuoti atvirumo ir įtraukties naratyvą, pavyzdžiui, su šūkiais apie tai, kad Vilniuje tilps visi. Tačiau tai dar labiau išryškina skirtingų standartų taikymą skirtingoms situacijoms.

Problema ne pačiuose žodžiuose. Problema atsiranda tada, kai vieni pasisakymai tampa skandalu, o kiti lieka nepastebėti.

Tokiais atvejais visuomenė pradeda matyti ne vertybes, o selektyvų jų taikymą.

Todėl šiandien svarbiausias klausimas yra ne tai, kas ką pasakė, o ar visiems taikomi tie patys standartai.