Jei mimozoms nepatiktų kaip liaudis kalba, galima vadint kaip Sartrui, filosofiškai - ŠLEIKŠTULYS. Pykina nuo visos tos veidmainystės, melo, menkystų siautėjimo, minių prisitaikymo, idiotų triumfo ir bailios tylos. Kasdien tas nepaliaujamas bepročių Baubas, ateinanti Baisi Nelaimė ir vis nauji Kaltieji.

Tai kaip gyvenimas teatre, kur dieną naktį vaidinama absurdo pjesė. Ir niekas beveik nebesitiki, kad ji baigsis ir bus kitas spektaklis. O kurie tikisi - tie juk bepročiai, nes tai irgi yra numatyta farse, kur aktoriai ir režisieriai sėdi žiūrovų salėje, net nežinai, kuris šalia pakils ir ims skeryčiotis.

O jeigu vieną vakarą, kai scenoje vėl bus teisiamas eilinis kaltasis, kažkur salės gale atsistotų žmogus? Jis nieko nešauktų, nieko nekaltintų ir niekam negrasintų. Tiesiog atsistotų. Paskui atsistotų antras. Trečias.

Aktoriai iš pradžių nekreiptų dėmesio. Paskui pradėtų garsiau šaukti. Prožektoriai blaškytusi po salę, ieškodami naujo Baubo, naujos Nelaimės, naujo Kaltojo. Bet žmonės jau žiūrėtų ne į sceną. Jie pirmą kartą pamatytų vienas kitą.

Ir paaiškėtų, kad jie visai nepanašūs į tuos baisius žmones, apie kuriuos kasdien pasakojo teatras. Vieni pavargę. Kiti išsigandę. Treti seni, ketvirti dar visai jauni. Jie nei šventi, nei didvyriai, neturi vieningos nuomonės, vienodų įsitikinimų ir bendro priešo.

Bet jie turi vieną bendrą dalyką - jiems irgi nusibodo spektaklis. Ir gal tada įvyktų tai, ko režisieriai labiausiai bijo? Ne, žmonės nepradėtų jų dar labiau nekęsti, o tiesiog nustotų į juos žiūrėti.

Prožektoriai dar šviestų. Režisierius duotų ženklą ir aktoriai iškilmingai pradėtų dar vieną pasmerkimą. Salė nuščiutų.
Ir staiga kažkur paskutinėje eilėje kažkas sukikentų. Tyliai, beveik negirdimai. Žmogus tuoj pat užsidengtų burną, nes ir pats nesuprato, kas jam pasidarė. Bet ir vėl prunkštelėtų.

Štai priekyje sėdinti moteris atsisuko piktai pažiūrėti, bet pamatė, kaip jis iš paskutiniųjų stengiasi nesijuokti, ir pati šyptelėjo. O scenoje pasirodo kitas aktorius ir iškilmingai pareiškia, kad laisvę būtina privalomai ginti nuo tų, kurie ja naudojasi neteisingai.

Ir moteris sukikena. Šalia sėdintis vyras paklausė, kas jai taip juokinga. Ji norėjo paaiškinti, bet nebegalėjo, tik parodė į sceną. Vyras pažiūrėjo ir staiga pamatė suaugusius žmones, kurie rimtais veidais apsimetė šventaisiais, kiti velniais, treti teisėjais, ketvirti aukomis. O virš jų galvų kyšo virvelės.

Vyras nusikvatojo. Kažkas kitoje eilėje pradėjo juoktis. Dar kažkas. Dar. Iš pradžių juokas buvo nedrąsus, tarsi žmonės bijotų pažeisti kokią šventą taisyklę. 

Bet paskui kažkas pirmoje eilėje pradėjo taip kvatotis, kad net susirietė. Jam pritarė keli balsai balkone. Kažkur iš juoko suklykė moteris. Kažkas ėmė daužyti delnu per kėdės atlošą.

Ir salėje kilo juoko banga. Kaip audra ritosi per eiles, šokinėjo iš balkono į parterį, užliedama vis naujus žmones. Vieni kvatojo iki ašarų, kiti spiegė, treti springo, gaudė orą, lenkėsi pusiau ir nebegalėjo atsitiesti. Juokėsi seniai, vaikai, vyrai ir moterys. Juokėsi net kai kurie buvę priešai, kurie dar vakar būtų vienas kitą pasmerkę.

Juokėsi tie, kurie visą gyvenimą bijojo, ir tie, kurie visą gyvenimą patys išsigandę kitus gąsdino. Kažkas staiga suprato, kad ir pats daugelį metų buvo toks pat kvailas, kaip tie scenoje. Ir pradėjo juoktis dar garsiau. 

Režisierius išsigando. Jis buvo pasiruošęs viskam. Maištui. Protestams. Švilpimui. Net revoliucijai. Bet ką daryti su žmonėmis, kurie juokiasi? Režisierius liepė padidinti prožektorių galią. Šviesa užliejo salę ir pasidarė dar juokingiau. 

Žmonės pamatė, kad didysis Baubas tėra ant pagaliuko pritvirtinta kartoninė baidyklė. Nelaimė laukia savo eilės užkulisiuose, gurkšnodama kavą. O Kaltasis, vos tik prožektorius nusisuka, ramiai šnekučiuojasi su savo kaltintojais.

O pats režisierius, visas išraudęs ėmė šaukti: – Liaukitės! Čia nejuokinga! - ir tai buvo juokingiausia. Aktoriai bandė tęsti spektaklį, vienas iškilmingai pakėlė ranką: – Mes stovime ant bedugnės krašto! Salė prapliupo, žviegė kvatodama. Kitas sušuko: – Mūsų laukia istorinė atsakomybė!

Žmonės jau raitėsi iš juoko. Trečias, beveik verkdamas iš įniršio, pareikalavo pagarbos valstybės institucijoms, kurios privalo užtikrinti pagarbą valstybės institucijoms. Kažkas iš balkono suriko: – O kas užtikrins pagarbą pagarbai?

Ir prasidėjo tikra isterija. Žmonės kvatojo taip, kad nebegalėjo sėdėti. Vieni laikėsi už pilvų, kiti už galvų, treti vieni už kitų. Ašaros tekėjo skruostais, kojos linko, kėdės braškėjo. Net keli aktoriai nebeištvėrė.

Vienas, pamatęs save veidrodyje su didžiule iškilminga mantija ir kartonine karūna, staiga prunkštelėjo. Kitas bandė jį sudrausminti, bet pats pradėjo kikenti. Trečias nusiplėšė peruką ir atsisėdo ant scenos krašto, kvatodamas kartu su žiūrovais.

Režisierius dar bandė gelbėti padėtį. Jis paskelbė, kad juokas yra priešiškų jėgų organizuota provokacija. Salė atsakė nauju juoko pliūpsniu. Tada pareiškė, kad juoktis galima, bet tik iš tinkamų žmonių. Ir pats, išgirdęs savo žodžius, staiga nutilo. Nes pirmą kartą gyvenime išgirdo, kaip juokingai skamba jo paties balsas.

Juokas pamažu slopo. Žmonės šluostėsi ašaras, gaudė kvapą, žiūrėjo vienas į kitą ir vėl pradėdavo kikenti. Jie dar nežinojo, ką darys rytoj. Nežinojo, kaip sutaisys griūvantį teatrą, kaip susitars tarpusavyje, kaip išmoks gyventi be prožektorių.

Bet vieną dalyką jau žinojo. Jiems nebereikėjo bijoti vieniems kitų. Nes jau buvo kartu juokęsi. Ir kai paskutinis prožektorius užgeso, niekas neišsigando tamsos. Kažkas salės gale ramiai pasakė: – Na, gana. Einam ką nors naudingo nuveikti. Ir visi vėl nusikvatojo.