Tobulesnė nelaisvė prasideda kai vartai atidaryti, bet niekas nebenori išeiti. Nes už vartų šalta, nėra garantijų, reikės pačiam nuspręsti, kur eiti. Laisvės priešingybė dabar yra komfortas – ne, ne tas paprastas žmogiškas noras turėti šiltus namus, sočiai pavalgyti ir ramiai užmigti.

Čia nieko blogo. Blogis prasideda tada, kai už ramybę sutinki mokėti savimi. Po truputį, nedidelėmis įmokomis, kad beveik nepajustum. Atiduodi vieną nepatogią mintį, paskui vieną žodį, dar po to – teisę klausti. Nusisuki nuo draugo, kurio pasidarė nepatogu neatsižadėti. 

Užgniauži prisiminimą, kad vakar kalbėjai kitaip. Ir už kiekvieną mažą išdavystę gauni mažą atlygį. Tavęs neliečia, kviečia, tau šypsosi. Tu lieki savas ir tai, kaip pasakytų Donaldas, labai geras sandoris. Kol vieną rytą nebeturi ko parduoti, nes pardavėjas irgi parduotas.

Žmogų, net lietuvį, sunku pavergti jėga. Jis priešinasi, supyksta, įsimena skriaudą, apie kurią pasakoja vaikams. Sukuria dainas apie laisvę, net paslepia šautuvą po grindimis. Daug paprasčiau padaryti taip, kad laisvė jam pačiam pradėtų atrodyti pavojinga.

Na, tokia kažkaip lyg ir neatsakinga, ekstremali... Va, radau žodį – radikali, kelianti grėsmę stabilumui! Tada žmogus pats paprašys grandinių, tik, žinoma, nevadins jų grandinėmis. Vadins apsauga, tvarka ir atsakomybe. Saugumu ar bendruoju gėriu.

Ir grandinės bus labai šiuolaikiškos – lengvos, ergonomiškos, hipoalerginės. Žodžiu, netrins riešų. Nes didžiausias valdžios laimėjimas yra ne tada, kai bijai pasakyti. Dar ne. Tikroji jų pergalė ateina, kai žmogus pats nebesupranta, ką norėjo pasakyti.

Tada mintis sustoja dar nepasiekusi burnos, nes galvoje zvimbia mažytis redaktorius, kuris dirba visą parą, be atlyginimo. Ir prieš pagalvodamas patikrini ar mintis tinkama. Prieš pasakydamas – ar saugi. Prieš paspausdamas „skelbti“ – ar verta.

Ir žmogus lieka patenkintas: juk niekas man neuždraudė. Teisingai – niekas. Tu pats. Tai senosios diktatūros buvo primityvios, degino knygas, o naujai pasaulio tvarkai knygų deginti nereikia. Tegul stovi net bibliotekose, galima jų autoriams ir konferencijas rengti.

Svarbu tik išmokyti, kurios knygos yra padorios, kurios juokingos, kurios pavojingos ir kurių protingas žmogus tiesiog neskaito. Senoji cenzūra išbraukdavo sakinį. Naujoji pasiekia daugiau: žmogus jo nebeparašo.

Todėl ateities diktatorius gal net neatrodys kaip diktatorius, jam nereikės uniformos, net balkonėlio nebereikės. Ir jokio milžiniško portreto virš miesto aikštės. Gal apskritai niekas nežinos net jo pavardės. O kam?

Jeigu milijonai žmonių kiekvieną rytą atsikėlę patys pasitikrina, ar šiandien vis dar teisingai galvoja – tai jau nebe valdžia žmogui, o valdžia žmogaus viduje. Tokiai valdžiai perversmo nepadarysi, jos rūmų nepaimsi ir durų neišlauši. Nes rūmai esi tu pats.

Ir štai tada galima suprasti, kodėl laisvas žmogus visada šiek tiek nepatogus. Nes gali suklysti, pasakyti kvailystę ir pasirinkti ne taip. Gali balsuoti už ne tą, perskaityti ne tą knygą ir padaryti ne tas išvadas. Tai siaubinga.

Su tokiu neįmanoma normaliai administruoti pasaulio. Todėl laisvė vis dažniau suprantama ne kaip teisė būti kitokiam, o kaip teisė pasirinkti iš teisingų variantų. Pasirinkimas didžiulis. Galima A, B ir net C. Visi trys patvirtinti.

O žmogus paklausia: – O kaip D?– ir staiga paaiškėja, kad jis priešas. Ir čia priešų ieškotojai susitinka su laisvės saugotojais. Jiems vieniems kitų reikia: naujas priešas pateisina naują apsaugą, o nauja apsauga pagamina naujų priešų. Ir mašina pradeda suktis pati.

Nes priešas reikalingas tam, kad būtų galima mažinti laisvę. Sumažinus laisvę atsiranda nepatenkintų, tada nepatenkintieji irgi paskelbiami priešais. O kadangi priešų padaugėjo, reikia dar mažinti laisves. Amžinas variklis pagaliau išrastas.

Ir čia ta duobė. Laisvę galima atiduoti labai tyliai, o susigrąžinti – beveik niekada. Nes žmogus, dvidešimt metų gyvenęs narve, pradeda bijoti ne narvo. Bijo atidarytų durų, nes už jų per daug erdvės, per daug pasirinkimų, atsakomybės.

Ir niekas nepasakys, kur eiti, todėl atsistoja tarpduryje, pasižiūri į lauką ir grįžta. Ten jo dubenėlis. Ten šilta ir visi pažįstami, kur žino, kada užgesinama šviesa. O paskui dar uždaro duris. Nes skersvėjis.

Gal didžiausias klausimas nėra, kiek mums liko laisvės ir net ne tai svarbiausia. Svarbiau paklausti: kiek mumyse liko žmogaus, kuriam jos dar reikia? Nes jeigu tokio žmogaus nebeliko, Konstitucijos gali būti pačios gražiausios.

Tegul jose būna surašytos visos pasaulio teisės, tegul teismai ir branduoliniai ginklai jas saugo, o visose miestų aikštėse stovi didingi Vyčių paminklai. Tegul kasmet iškeliamos vėliavos ir narvo durys gali būti atviros iki galo. Niekas neišeis.

Ir prižiūrėtojas vieną dieną supras, kad jo darbas nebereikalingas. Padės raktus ant stalo. Apsivilks paltą ir taip pat išeis. O likusieji dar ilgai sėdės viduje, kol pagaliau kas nors pastebės raktus. Pažiūrės į kitus. Pažiūrės į duris. Ir tyliai paklaus: – O mums galima? 

Štai tada ir paaiškės, kiek kainavo komfortas. Ir klausimas, kas nutiks tam vienam, kuris vis dėlto paims raktus ir atidarys duris. Atspėkit, kas pirmiausia jį puls: buvęs prižiūrėtojas ar kiti narvo gyventojai?