Megztinį iš jos rankų pirkau dar prieš ketverius metus. Pirkau ne tam, kad man jo reikėjo, bet tam, kad padėti ukrainietei užsidirbti. Tuomet visus savo manikiūrus-pedikiūrus dariausi taip pat pas ukrainietes -taip sakant dėl to paties palaikymo. Net pas būrėją kortomis buvau užsukusi – nei aš tikiu tais būrimais, nei ką, bet būrėja buvo ukrainietė, kuriai reikėjo kažkaip išgyventi.

Karo pradžioje savo svečių apartamentuose glaudžiau Ukrainos šeimas. Mano valdomos įmonės kūrė darbo vietas ukrainiečiams, o konservų fabrikas pirko „sloikus“ būtent iš Ukrainos – vėl gi tik tam, kad padėti Ukrainos ekonomikai. Iš mano valdomų fabrikų važiavo produkcija į Ukrainos frontą – tai buvo mūsų parama.

Asmeniškai skyriau lėšas Ukrainos psichologams, kurie tiesiog „iš kilpos“ traukė žmones, karo metu praradusius savo vaikus ir mylimuosius.

Vėliau daviau pinigus kelioms Ukrainos moterims.... Neklausiau kam tie pinigai bus skirti, bet jaučiu, kad jie nuėjo kyšiams, kurie vėliau konvertavosi, galbūt, į „auksinius klozetus“, bet tuo pačiu davė teisę tų moterų vaikams nepavirsti patrankų faršu.

Kiek galėjau, tiek padėjau – bet Ukrainos ŽMONĖMS. Bet jei kalbate apie pagalbą sistemai ar pačiam Ukrainos režimui – tai jau čia prašome be manęs.

Per tuos kelis karo Ukrainoje metus dar labiau supratau, kad žmonės ir sistema yra du visiškai skirtingi elementai, su laiku vis mažiau turintys bendrų sąlyčio taškų. Jau anksčiau esu atsargiai užsiminusi, kad tiek Lietuvoje, tiek visoje ES pati politinė sistema degradavo tiek, kad pradėjo aptarnauti ne Žmones (kas ir yra jos tiesioginė pareiga), bet pati save. O dabar ta Ukraina, kurios sistema pavirto ne tik į save maitinantį drakoną, bet ir į tikrą devyngalvį slibiną, tarp kurio galvų pamatysime svetimo kraujo trokštančius zombius, korupciją, nacizmo apraiškas, dūmų uždangas, ešalonus ciniškos propagandos, babkių įsisavinimo schemas ir vardan tų schemų į karstus guldomus žmones – ne bet kokius karstus, o karstus su vėliava (tik pamanykit, kokia garbė).

Ne, aš to režimo tikrai nešlovinsiu. Kaip ir nešlovinsiu karo kranklių, kurie, sunaikinę vieną šalį, toliau kasosi alaus pripampusius savo pilvus ir galvoja, ką čia dar sunaikinus vėl. Nūū, vardan demokratijos taip sakant.

Ir kaip čia neprisiminus rašytojo R.Rolano, kuris sakė, kad „karas man yra šlykštus, bet dar šlykštesni yra tie, kurie tą karą apdainuoja, patys jame nedalyvaudami“.

Aš nebėgiosiu su dvispalvėmis vėliavėlėmis ir savo dėmesiu nemaitinsiu to cirko, kuris būtent ant tokio dėmesio ir laikosi.

Aš ir toliau baisėsiuosi mūsų „teisingaja“ žiniasklaida, kuri, apart „papų“ istorijų, tesugeba platinti tik Zelenskio nacistinio režimo propagandą, tiesą sakant, platinti geriau, nei kokia benamė katė platintų kirmėlines ligas.

Šiaip jau pirmą karą Zelenskio režimą pavadinau „nacistiniu“. Ir pavadinau tvirtai įsitikinusi, kad turiu tam pagrindą. Mat nepagailėjau laiko ir atidžiai pastebėjau istoriją, kuomet drąsi Ukrainos moteris gydytoja visam pasauliui atskleidė faktus apie Ukrainoje įrengtas savų piliečių kankinimo kameras. Ir kuo ta gydytoja po šio žmogiškojo žygdarbio tik netapo? Ta prasme tiek Zelenskio, tiek mūsų propagandinėje žiniasklaidoje... Ji tapo ir Putino pakalike ir Valstybės išdavike ir „apsimetėle“ gydytoja, „nusipirkusia“ vienos geriausių Ukrainos gydytojų apdovanojimą. Gydytojai gresia 8 metai belangės. Už tai, kad iš kankinimo kamerų gelbėjo žmones.

Putino pakalike tapo ir jos draugė, kuri paprašė, kad toji gydytoja padėtų iš kameros ištraukti jos kankinamą draugą. Tas draugas buvo ką tik po sunkios operacijos su išorėn išvestomis žarnomis. Bet buvo mušamas ir daužomas – gal todėl, kad nenorėjo į frontą, gal todėl, kad nemokėjo kyšių.

Putino pakaliku tapo ir tas sumuštas vyriškis su visomis jo išorėn išvestomis žarnomis.

Putino pakaliku tapo ir greitosios vairuotojas, atvežęs gydytoją prie kankinimo kameros.

Putino pakaliku tapo ir vargšas 14 metų jaunuolis, kuris iš smalsumo buvo užsikoręs ant tvoros, bet tuoj pat buvo įtemptas į kankinimų kamerą, išrengtas nuogai ir „atbaladotas“ taip, kaip tik gali „atbaladoti“ mūsų „teisingos“ visuomenės palaikomi Zelenskio banditai.

Visiems šiems nelaimėliams gresia ilgas laisvės atėmimas.

Ir jūs norite, kad aš palaikyčiau šitą režimą???? Nu jau, soriukas, čia jau be manęs. O patiems Ukrainos žmonėms dar, turbūt, teks padėti ne kartą. Tik labai aiškiai nubrėžiant ribą tarp to, ką reikia vadinti Žmogumi, o ką – tiesiog antžmogišku režimu. Taip sakant atskirti, kur yra kotletai, o kur – musės.

Mat likimas taip lėmė, kad tenka gyventi įdomiais laikais, kuomet nežinia iš kokio sąvartyno ištraukta ideologija apie patriotizmą ir buldozeris vardu „Kieno Krymas“ pervažiavo tai, kas bet kokioje bendruomenėje galėtų būti vertingiausia – t.y. empatiją, leidžiančią pajusti kito žmogaus skausmą....

Tenka gyventi laikais, kuomet empatija konvertavosi į patį ciniškiausią mūsų visuomenės elementą, t.y. komfortišką parazitavimą tų, kurie kursto karą, reikalauja svetimo kraujo, klijuoja priešų etiketes kitaip mąstantiems ir tuo pačiu sėdi patogiame užnugaryje.

Tenka gyventi laikais, kuomet ankstesnis moteriškumas pavirto į tikrą pūlinį – baisiausiame sapne negalėjau susapnuoti, kad moterys, kurios gimdo vaikus, svetimus vaikus siųstų patrankų faršui ir tuo didžiuotųsi.

Tenka gyventi laikais, kai ankstesnis vyriškumas transformavosi į FB rėmelius su „teisingais“ lozungais, slepiančiais tuščią reikšmingumą ir baimę išeiti iš bandai nubrėžtų ribų.

O kas liečia vyriškumą, tai čia vėl pasidalinsiu R.Rolano žodžiais: „ Tikrasis vyriškumas neužsiima naikinimo šlovinimu, tikrasis vyriškumas visada atsilaiko prieš propagandos cinizmą ir išsaugo žmogiškumą ten, kur kiti jį praranda“.

Ir baigdama šį ilgą ir nuobodų (kaip pasakytų mano kaimynė Zosė) postą, tik noriu pasidžiaugti, kad mano aplinkoje dar išliko daug vyrų ir moterų, kuriems galiu padėkoti už jų tikrą vyriškumą ir tikrą moteriškumą, kuris labai derinasi prie mano alyvinės spalvos megztinio.