Kaip pažadinti žmones iš jų gilaus, įpročiais tapusio miego? Kaip tai padaryti taip, kad jie ne taptų dar labiau priklausomi, o priešingai – sustiprėtų? Kitaip tariant, kaip paklusnią avį paversti laisvu, savo sprendimais pasitikinčiu vilku?

Tam didinamas diskomfortas ir sunkumai. Į viešumą keliami absurdiški ir sunkiai suvokiami reiškiniai. Atskleidžiama apgaulė, korupcija ir blogis tų, kuriais žmonės pasitikėjo. Iškraipymai ir moralinis nuosmukis iškeliami į pirmą planą taip akivaizdžiai, kad ilgainiui ima kelti pasibjaurėjimą. Žmonėms parodoma, kokia niūri ateitis jų laukia, jei jie patys nepradės ginti savo laisvės ir atsakomybės.

O jeigu ir to nepakanka visiems pažadinti, tuomet viskas dar labiau sustiprinama – daugiau skausmo, daugiau beprotybės, daugiau pasipiktinimą keliančių įvykių, daugiau apgaulės, daugiau korupcijos, daugiau blogio, daugiau absurdo.

Toks, mano požiūriu, yra šis „cirkas“, kuriame gyvename. Jis skirtas pirmiausia tiems, kurie dar miega – kad juos pažadintų ir paruoštų naujam pasauliui.

Jeigu į visa tai žvelgsite būtent taip, baimė gali sumažėti, o visa ši patirtis taps lengviau pakeliama. Įsivaizduokite tai kaip itin sunkų specialiųjų pajėgų ar jūrų pėstininkų rengimą: jis nepaprastai alinantis, tačiau jį įveikę žmonės tampa daug stipresni nei buvo anksčiau.

Šio požiūrio šalininkai mano, kad ir mes dabar esame ugdomi tapti geriausia savo versija – tokiomis būtybėmis, kokiomis iš tiesų buvome sukurti būti. Todėl svarbiausia – ištverti.