Tam tikru momentu aukos statusas iš istorinės tikrovės virto nuolat naudojama pozicija, kuria esą siekiama nutildyti kritiką, riboti diskusijas ir diskredituoti tuos, kurie užduoda nepatogius klausimus. Kaltinimas antisemitizmu tapo universaliu argumentu:

• Kritikuoji užsienio politiką? – Antisemitas.
• Klausi apie finansinę įtaką? – Antisemitas.
• Kalbi apie žiniasklaidos galią? – Antisemitas.
• Kvestionuoji religines doktrinas? – Antisemitas.

Šis kaltinimas nebe visada atskiria neapykantą nuo kritinės analizės. Jis dažnai taikomas automatiškai, strategiškai ir kartais nesąžiningai, todėl vis daugiau žmonių nuo to pavargsta.

XX amžiuje, komunistinių režimų laikais, buvo nužudyta dešimtys milijonų krikščionių. Apie tai kalbama gerokai mažiau. Šios tragedijos nelydi nuolatinė moralinė apsauga, nėra pasaulinės sistemos, saugančios krikščionybę nuo kritikos ar pašaipų. Priešingai – ypač Vakaruose krikščionybė neretai atvirai kritikuojama, iš jos šaipomasi ar ji kaltinama dėl įvairių visuomenės problemų.

Todėl svarbiausias klausimas nėra: „Kas kentėjo labiausiai?“ Tai būtų varžybos, kuriose nėra nugalėtojų. Kur kas svarbiau paklausti: kam leidžiama likti amžina auka, o kam sakoma pamiršti praeitį, tylėti arba prisiimti kolektyvinę kaltę?

Aukos vaidmuo tampa pavojingas tada, kai jis paveldimas, o ne išgyvenamas asmeniškai; kai tampa institucine tapatybės dalimi, o ne istoriniu atminimu; kai naudojamas kaip politinis įrankis, o ne kaip kelias į išgijimą. Tokiu atveju kalbama jau nebe apie teisingumą, o apie galią. O galia, apsaugota moraliniu neliečiamumu, ilgainiui linkusi tuo piktnaudžiauti.

Tikras antisemitizmas egzistuoja. Tačiau, jei ši sąvoka pradedama taikyti ir teisėtai, argumentuotai kritikai, pats žodis pamažu praranda savo prasmę.

Nė viena žmonių grupė neturėtų būti apsaugota nuo kritinio vertinimo. Nė viena istorinė tragedija neturėtų suteikti amžino neliečiamumo. Ir nė vienas kaltinimas neturėtų būti apsaugotas nuo galimo piktnaudžiavimo.

Aukos statusas nėra prigimtinė teisė ir nėra amžinas.

Kai jis tampa nebe žaizda, o kauke, žmonės pradeda tai pastebėti. O pastebėję – jau nebegali to nebematyti.

Yra sena patarlė: jeigu pernelyg dažnai šauksi „vilkas!“, galiausiai žmonės nustos tavimi tikėti. Ne todėl, kad jie taptų žiaurūs, o todėl, kad nuolat kartojamas kaltinimas praranda savo svorį ir įtikinamumą.