Vietoje “nenoriu problemų” sakei sau - reikia galvoti apie visuomenę, šalį, valstybę. Ir jau tikrai neprisipažinai, kad nori būti tarp nugalėtojų.
Banaliai kartojai, kad pasaulis pasikeitė. Todėl viešojoje erdvėje dažnai vyksta keistas spektaklis - diskutuojam “apie idėjas”.

Nors tikrasis ginčas vyksta apie asmeninį statusą, saugumą, priklausymą grupei ir baimę būti atstumtam. Įdomiausia, kad dauguma bijom ne tiek bausmės.
Daug stipresnė baimė yra būti vienam. Galim iškęsti net nuostolius, bet labai sunkiai pakeliam mintį, kad liksim vieninteliai kambaryje, kurie galvoja kitaip.

Dažniausiai prisitaikoma net ne prie valdžios, kurią tuo kaltinam. Prisitaikom prie kaimyno.
Prie kolegų ir draugų, prie aplodismentų. Tikroji mimikrijos formulė ne tiek Aš Bijau, o tiesiog Aš Nenoriu Išsiskirti.

Daugeliui todėl laisvė nėra galimybė pasakyti viską, ką nepriklausomai galvoji. Laisvė tampa tiek pasakymo, ką galvoji, kiek galima neprarandant priklausymo savo būriui, bandai, kaimenei.
Kai to nebegalima visiškai suderinti, prasideda ta vidinė drama, kurią taip įdomu stebėti. Būtent ten gimsta visi tie pusiau nuoširdūs pasiteisinimai, pusiau tikėjimai ir pusiau melai sau.
Ten dar nesi tapęs chameleonu, dar stebi, kaip pamažu keičiasi tavo odos spalva. Ir stengiesi sau paaiškinti, kad tai tik apšvietimas...
Ir tada prasideda įdomiausia tironija, kiek ji iš viso gali būti įdomi, aišku