Vis labiau į mūsų gyvenimą prasiskverbiančios idėjos apie patriotizmą, pasiryžimą mirti „vardan tėvynės“ ar net „vardan Ukrainos“ tikrai ne vienam piliečiui suvirpina širdį ar išspaudžia ašarą.

Bet... O kas jeigu čia tik ramus vandenyno paviršius? O kas, jei, pažiūrėjus į vandenyno dugną, pamatysime ir plėšrius ryklius ir nuskendusius laivus ir žmonių kaulus? Apie patriotizmo „dugną“ savo kūriniuose daug rašė E.M. Remarkas, asmeniškai pats išgyvenęs XX a siaubą: “Patriotizmas yra pasiryžimas mirti už tuos, kurie niekada nerizikuoja savimi”. „Patriotizmas – tai ne meilė tėvynei. Tai neapykanta tiems, kuriuos valdžia pavadins priešais.“

Rašytojas, deja, patriotizme įžvelgė ne gėrį, o spąstus. Patriotizmas jam buvo suprantamas ne kaip pasididžiavimo jausmas, o kaip instrumentas, kurio pagalba valdžia paverčia žmogų savo interesų tarnu. Jis netikėjo tuo patriotizmu, kuris reikalauja aklo paklusnumo, neuždavinėja klausimų ir yra lengvai pakeičiamas lozungais. 

Jo romanuose patriotizmas dažnai buvo pateikiamas, kaip įkyri rolė, kurią žmogus turi suvaidinti netgi tada, kai ta rolė prieštarauja jo vidinei tiesai. Jauni E.M. Remarko personažai – tai ne didvyriai, tai – aukos svetimų idealų, kurie jiems buvo primesti, kaip garbės ir sąžinės atributas.

Rašytojas aiškiai parodo, kaip patriotizmas iš žmogaus atima teisę abejoti, bijoti ir mylėti gyvenimą. Jis asmenybę paverčia dalimi vientisos bandos, kurioje individualumas laikomas išdavyste. Šiuo atžvilgiu E.M. Remarkas patriotizmą supranta ne kaip meilę tėvynei, bet kaip valdžios instrumentą, kuris reikalauja aukų, bet nesuteikia prasmės. „Kuo garsiau yra rėkiama apie pareigą, tuo labiau yra tolstama nuo tiesos“, - rašė E.M. remarkas. 

Rašytojas tauriausiu jausmu vadino tarnystę žmogiškumui, kuomet aplinka reikalauja fanatizmo. Jo herojai ieškojo ne garbės, jie ieškojo prasmės. Ir tose paieškose patriotizmas jiems buvo kaip kliūtis, o ne pagalbininkas. 

Grįžtant į Lietuvą... Čia karo kurstytojams pasisekė bene labiausiai – „patriotais“ vadinamo pašaro jie čia gali atrasti tikrai daug. Būtent tie „patriotai“, mūsų valstybėje įgavę kažkokį ypatingą statusą ir užvaldę visus propagandinius informacinius kanalus, kasdien, sulig kiekvienu gaidžio pagiedojimu, ateina iš „viršaus“ gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Ateina švaistytis savo agresija ir neapykanta visiems, kas nepaklūsta jų „palatos“ taisyklėms, kas neperka bilietų į jų primityvumu dvelkiantį spektaklį „Kieno Krymas“ ir kas pasaulyje mato daugiau spalvų, nei mėlyna ar geltona. Jie varto paminklus, jie niekina Čaikovskį ir šlovina visus valdžios buratinus, kurie pataikauja jų norams niekinti Čaikovskį. Jie sudarinėja Lietuvos priešų sąrašus ir skirsto visą Lietuvos populiaciją į „teisingą“ ir „neteisingą“. Vienas toks tūlas ir agresyvus sąrašų sudarinėtojas jau užsimojo būti Kauno meru – tarsi gatvių remontui būtų reikalingas ne asfaltas, o vidinė agresija. Dar nuo plandemijos laikų jie vadina save išsilavinusiais, nors jų bukas supratimas apie geopolitinius įvykius vis sunkiau yra pridengiamas Drakono dantimis ar spektaklio „Kieno Krymas“ bilietas. L. da Vinčio sukurtas Vitruvijaus žmogus jų vaizduotėje jau seniai yra pavirtęs į patrankų faršą ar geriausiu atveju į komandos „fas“ vykdytoją.

Žinau, kad naujų mokslo metų pradžios šventėse bus daug kalbų apie patriotizmą. Ir labai mažai kalbų apie Žmogiškumą, ir apie kiekvieno žmogaus individualią vidinę tiesą. Vargu ar kas kalbės apie tarnystę Žmogui, kuris visai nenori būti įkištas į patranką, bet svajoja apie tokį šalies vadovą, kuris savo išmintimi sugebėtų savo šalyje išsaugoti taiką ir ramybę, kuris neieškotų tuščio reikšmingumo svetimų interesų konfliktuose. 

Lietuvos žmonėms nereikia medalių už „didvyrišką“ žūtį. Jiems reikia padėkos už kūrybą, už naujus mokslo atradimus, už indėlį į šalies ekonominį klestėjimą už pagarbą senesniam ir silpnesniam. Už tai, kad per 50 metų tūkstančius vaikų išmokė suprasti Pitagoro teoremą. Ir jeigu kažkas tikrai nori tapti patrankų mėsa, tai bent jau nekalbėkite „Visų Lietuvos žmonių“ vardu. Prašau...

Gaila, kad tie laikai, kuomet mokytojai Rugsėjo pirmąją sakydavo „vaikai, svarbiausia, kad nebūtų karo“, jau negrįžtamai praėjo. Praėjo, tarsi kokios 1960-ųjų pūstų sijonų mados. O kaip ateitis? Čia priklausomai nuo to, kokiu vektoriumi bus nukreiptas mūsų matymas – jei tik į pabėgimo kuprinę, ar ordinus „už didvyrišką žūtį“, tai tikrai ne kas. O jei į pastangas išmokyti vaikus ne tik Pitagoro teoremos, bet ir meilės gyvenimui bei nuosavai tiesai, tada – viskas puiku. Tada ir patriotizmas sugebės iš kreivų veidrodžių karalystės sugrįžti į savo tikruosius namus.