Ruduo ateina ne tik į kalendorių.
Jis ateina į medžius, į žmogaus plaukus, į namų tylą ir, rodos, į pačią tautos širdį.
Kalendorinis ruduo – tai rugsėjis, vėstantys rytai, trumpėjančios dienos. Atrodo, dar vakar buvo vasara, o šiandien jau geltoni lapai tyliai leidžiasi ant žemės. Bandai save apgauti- tai ne ruduo- tai virusas, pjaunantis kaštonus. Dar daug Palangoje žmonių. Dar žuvim prekiauja Gražulio Birutė. Išlindus saulei- pliaže prigula daug senučiukų. Bet vaikai- mokyklose. Jaunuoliai- veda į mokyklą vaikus. Ir pajūris tuštėja.
Geltonas lapas primena ir žmogaus rudenį.
Žilą plauką. Geliantį sąnarį. Neprisimintą naujo kaimyno vardą. Tuščiu liekantį kiemą. Suaugusius vaikus, kurie išėjo kurti savo gyvenimo. Ir tėvų namuose vis dažniau girdimą tylą. Kuri virsta ašara. Kai tėvai, išlydėdami emigrantą vaiką į oro uostą, prie kiemo vartų jam moja ir bando šypsotis. Bet nuvažiavus Boltui, uždarę vartelius- kaukia. Garsiai kaukia iš ilgesio, nevilties ir neapykantos Londonui.
Bet yra dar vienas ruduo – mūsų tautos.
Jis skaudesnis už medžio.
Nes medžiui pavasaris sugrįš. O tautai pavasariui reikia vaikų.
Per mažai jų gimsta. Per mažai mažų kojyčių bėga mūsų kiemais, per retai mokyklų koridoriuose skamba vaikų juokas. Lopšiai tuštėja, kaimai tyla, langai užgęsta. Ir kartais atrodo, kad mūsų tauta, kaip senas medis rudenį, vis labiau netenka savo lapų.
Kiekvienas išvykęs jaunas žmogus – lyg nuo šakos nukritęs lapas.
Kiekvienas negimęs vaikas – lyg sėkla, kuri taip ir nebuvo pasėta.
Būrelis piktų žmonių tyliai džiaugiasi tautos rudeniu. Apsiginklavę lagaminais pinigų kiša jaunimui į akis spalvingus savižudiškus kliedesius, vadindami juos "progresu", "dabartiznu". Tik kai vienas, visų užmirštas gulėsi slaugos namuose- saujom rysi antidepresantus vien nuo minties, kaip pro šalį pragyvenai. Kai vieninteliu noru bus, kad slaugė, keisdama pampersą, tau niekur neįžnybtų.
Ir vis dėlto žemė saugo sėklas.
Gal dar ne viskas prarasta.
Gal kažkur jauna šeima dar svajoja apie vaiką. Kažkieno namuose netrukus pravirks kūdikis. Gal mažos rankytės dar apkabins mūsų pavargusią šalį ir primins, kad tauta gyva tol, kol joje gimsta noras gyventi. Gyventi. Ne kariauti. Ei, durniai- ar perskaitėt- GYVENTI, NE KARIAUTI.
Todėl žiūrėdamas į geltoną lapą norėčiau ne tik liūdėti.
Norėčiau paklausti:
ar turėsime kam palikti šį rudenį?
Ar turėsime kam parodyti pirmąjį pavasario žiedą?
Nes baisiausias ne ruduo.
Baisiausia – kai ateina pavasaris,
o nebėra kam jo pasitikti.
Su rudeniu, mieli mano žilagalviai senučiukai.
P.S. kažkodėl pradėjo baisiai erzinti žodžiai "senjoras", "amžėjimas". Kodėl ne oldmanas? Kuo blogas- senukas? Ar senutę vadinsim "senjora"? Nuo to ji lėčiau sens? Kokie tapom neatsparūs barbarizmams
Skaityti komentarus