Dabar Jonas Biliūnas parašytų „Laimės žiburį“ kitaip. Žmonės koptų į aukštą, statų kalną, bet jokios šmėklos jų negąsdintų. Nes jie patys būtų tapę šmėklomis, apimti baisaus sapno. Ir mažai būtų drąsuolių, kurie išdrįstų neiti.
Eitų ne iš tamsos į žiburį, o iš šviesos į naktį. Ir to nenorėtų žinoti: kuo aukščiau užkopsim, tuo bus šviesiau! – kalbėtų išminčiai, rašytų laikraščiai ir skelbtų nuo pakelėse sustatytų sakyklų. Visos rodyklės rodytų aukštyn.
Kitomis kryptimis eiti neprotinga, todėl kopti būtų lengva. Nereikia nei didvyrių, nei aukos, užtenka ir alkūnių. Kas parkritęs tampa laipteliu, silpnesnis yra atrama kojai, o draugas konkurentas. Ir visi artimieji – tavo našta.
Už nugaros liko tie, kurie nesugebėjo prisitaikyti. Tik aukštyn, į kalną – ne pasiaukoti, o laimėti! Kadaise žinojo, kad viršūnės gali nepasiekti, bet gal pasiseks kitiems. Dabar būtina užlipti pirmam ir nesvarbu, kiek kitų liks po kojomis.
Ir kuo aukščiau jie kiltų, tuo mažiau reikėtų žiūrėti žemyn, nes ten guli tie, per kuriuos užlipai. Jei kas paduotų ranką pargriuvusiam, iš paskos einantys susierzinę apeitų abu – negalima stabdyti visų gerovės ir laimės!
Jei kuris sustotų ir paklaustų, kur visi einam, atsigręžtų nustebę: Kaip tai kur? Į Laimę! Ir būtų tas pavojingas, abejojantis pavojingesnis už priešą. Nes priešai kitame kalne, o dvejojantys eina šalia ir gali pažadinti.
Todėl skubėtų ir eidami pamažu virstų akmenimis. Pirmiausia sukietėtų akys, paskui žodžiai, dar vėliau – širdys. Ir pagaliau jau nebeatsimintų, kodėl išėjo iš namų ir kad ten jų laukia. Tik žinotų, kad reikia kopti, nes kopia visi.
Pakeliui gulėtų daugybė akmenų. Niekas negalvotų, kas jie. Tai ne tie, kurie kopė vakar, o kliūtys, reikia tiesiog peržengti. Ir viršuje šviestų didžiulis žiburys. Toks ryškus, kad į jį žiūrėdamas apaktum, nebematytum nieko aplinkui, tik tamsą.
Ir niekas nepastebėtų, kad šviesa sklinda iš milžiniško ekrano, kuriame parašyta: LAIMĖ JAU ARTI. Pasiekę viršūnę žmonės trumpam sustotų. Ten nebūtų nieko, tik vėjas, ekranas ir juoda bedugnė.
Bet iš paskos jau grūstųsi kiti, todėl apsisukti nebebūtų kur, ir jie kristų nuo skardžio į tamsą. O apačioje vis dar girdėtųsi daugybė balsų: Pirmyn! Jie jau pasiekė viršūnę! Ir tik vienas kitas pakeliui išgirstų kažką keista.
Praskrendantį paukštį. Vaiko juoką, savo paties mintį. Sustotų ir pamatytų siaurą takelį į šalį, nors jokio kelrodžio ten nebūtų. Ir ilgai dairytųsi, ar niekas nepamatė, ir išsigąstų, kad ten niekas neina. Tačiau gal koks vienas žengtų.
Ir nieko neatsitiktų. Dar vieną žingsnį – irgi nieko. Tada atsigręžtų ir pirmą kartą pamatytų kalną iš šalies, ir tuos tūkstančius kopiančių vorele į juodą viršūnę ir besidžiaugiančius kiekvienu žingsniu. Ir išsukę iš tako pamažu atgytų.
Akmenys taptų žmonėmis, kurie pamatytų vienas kitą. Pradžioje nedrąsiai, nes būtų pamiršę, kaip žiūrėti kitam į akis. Paskui pradėtų kalbėtis be paruoštų žodžių, ginčytis be neapykantos, juoktis be leidimo. Net liūdėti.
Bet viršūnėje vyrautų Tamsa, iš apačios vis dar liptų minios, ir vaikai gimtų jau ant kalno, ir jiems pasakotų, kad apačioje buvo pavojinga, purvina ir tamsu. Kad čia vienintelė tikra šviesa. Ta, kurios viršūnėje tampama akmenimis.
Tik naktį dar kažkas susapnuotų tą keistą sapną, kad leidžiasi nuo kalno. Nieko nestumia, pakelia pargriuvusį, dalijasi duona. Ir auštant pabudęs ilgai sėdėtų šlapias nuo prakaito – koks baisus košmaras! Ir skubėtų kuo greičiau užmiršti pamatytą tiesą.
















Skaityti komentarus