O štai kai kurie vartotojai po praūžusio uragano dar iki šiol be elektros. Nes gi čia ne kosmosas, čia gi žemiškas gyvenimas, o kur žemė – ten pekla. Čia ne projektai, čia ne lozungai, čia ne babkių įsisavinimas, čia ne skaidrių rodymai investuotojams, čia ne Vasiukų projektai. Čia tiesiog reikia sujungti nutrūkusius laidus. O ten kur reikia kažką konkrečiai padaryti Žmogaus labui, pats Žmogus iš karto tampa jau nebe kosmoso užkariautoju, bet išlaidų eilute, kurią nuolatos reikia mažinti. Mat kuo daugiau ESO patirs išlaidų (papildomiems darbuotojams, technikai, investicijoms), tuo mažiau bus dividendų.

Ir čia ne tik apie ESO. Čia ir švietimas ir medicina ir socialinės garantijos. Neseniai per vieną radio laidą (nugirdau važiuodama mašinoje) vienas valdininkėlis džiaugėsi, kad mokytojų trūkumo problema sprendžiasi automatiškai – mat mokinių skaičius mažėja. Panašiai galėtų spręstis ir gydytojų trūkumo problema – juk gimstamumas mažėja, tai reiškia ir pacientų bus mažiau. Juk mokiniai ir pacientai – tai tik išlaidų eilutė, kurią kasmet reikia „optimizuoti“. O pensininkai? Juk pensijos iki šiol vienos mažiausių visoje ES – kalbu apie gaunamo atlyginimo ir pensijos santykį. Bet kas tas pensininkas? Jis gi tik didžiausia išlaidų eilutė Sodros biudžete. Na gal dar perteklinis vienetas, kuris poliklinikose „užkemša“ eiles ir tokiu būdu erzina kokį nors kosmoso užkariautoją.

Kaip ir „nekantrūs“ elektros vartotojai erzina ESO vadovus ir visą juos pridengiančią valdininkiją. Mat išlaidų eilute virtęs Žmogus negali erzinti ir kalbėti apie savo poreikius, už kurių tenkinimą jis yra su kaupu susimokėjęs. Išlaidų eilute tapęs Žmogus mūsų Valstybėje turi žinoti savo vietą ir tyliai tupėti toje savo išlaidų eilutėje „subalansuotame“ Valstybės biudžete, kasmet vis labiau skęstančiame skolų pelkėje.

Ai tiesa, būna gi retų dienų, kai išlaidų eilute įpratęs būti Žmogus staiga tampa valstybės resursu. Pavyzdžiui tuomet, kai koks nors L. Kasčiūnas (pats net netarnavęs armijoje) pareiškia, kad būtina įvesti visuotinį privalomą šaukimą, nes kažkas gi turi ginti „mūsų vertybes“ (past. Mūsų vertybės lygu Kasčiūno vertybėms). Tada tai taip. Jeigu valdžiai staiga prireiktų patrankų mėsos, tada bent jau galėsime pasidžiaugti, kad Žmogus mūsų šalyje yra ne tik išlaidų eilutė, jis dar ir -resursas.

O „desertui“ pasidalinsiu vienu nevilties kupinu laišku, kurį parašė elektros vartotojas, 12 dienų sėdėjęs be elektros. Cituoju:

"Dvidešimt pirmas amžius, dirbtinis intelektas kuria skrydžius į Marsą, o Zarasų rajone tūkstančiai gyventojų dvylika parų laukė, kol „Ignitis grupės“ pasididžiavimas ESO pagaliau sugebės atskirti elektrinį vėjinį malūną nuo paprasto medžio. Spėju, kad kažkas tebeskaičiuoja ir tryliktą dieną be elektros.

Valstybė ruošiasi „dienai X“, kuria strateginius planus, "ruošiasi" hibridiniams karams, bet kai užpučia stipresnis rudens vėjelis, visa galinga valstybės energetikos infrastruktūra subyra į skutus greičiau nei senutė obelis po elektros laidais.

Komunikacija šioje situacijoje virto tikru tragikomedijos šedevru. Vyriausybė ir Zarasų savivaldybė demonstruoja tobulą tarpusavio tylą, vertą abipusės meilės dramos, kurioje labiausiai kenčia tie, kurie už elektrą moka laiku, bet šviesą mato tik per žvakės liepsną. Skelbia tik tuščius, melagingus ESO pateiktus skaičius ir netęsiamus pažadus. Kol ESO skelbia pergalingus pranešimus apie „pažangius skaitmeninius tinklus“, zarasiškiai savo telefonus krauna automobiliuose, o maistą šildo ant laužų, nes modernaus XXI amžiaus korporacinė vadyba tiesiog nepajėgi suskaičiuoti, kiek gi tų stulpų iš tikrųjų nuvirto.

Valdininkai skėsčioja rankomis ir kaltina stichiją, lyg vėjas Lietuvoje būtų netikėtas geopolitinis ginklas, o ne kasmetinis gamtos reiškinys. Kai strateginė įmonė dvylika parų sprendžia gedimus, kuriuos XIX amžiuje būtų pašalinę per dieną su arkliais ir pjūklais, kyla natūralus klausimas: kam mums tie visi skaitmeniniai šuoliai ir strateginiai saugumo fondai, jei elementarus elektros laidų patraukimas nuo kelio tampa neįveikiama kosmine misija? 

Žmonės palikti likimo valiai, o atsakingi asmenys vis dar ieško atsakingų, tikriausiai bandydami prisiskambinti į klientų aptarnavimo centrą, kur automatizuotas balsas maloniai praneša, kad visi operatoriai šiuo metu užimti.

Kol „Ignitis grupės“ ir ESO vadovai skaičiuoja milijoninius pelnus ir bonusus, kol taupo kitų sąskaita, kad galėtų išsimokėti didžiausius atlyginimus, premijas, dividendus, kad galėtų nusipirkti prabangiausius automobilius, išsinuomoti ar pasistatyti prabangiausius ofisus, jų kompetencija, panašu, baigiasi ten, kur pabaigiamas skaidrių rodymas investuotojams. Kai šalyje kilus audrai tūkstančiai namų ūkių savaitėmis skendi tamsoje, vadovai atsainiai numoja ranka – genda ne jų maistas šaldytuvuose, nesprogsta jų šildymo katilai ir nereikia tamsiame miške žarstyti pelenų telefonų žibintuvėlių šviesoje.

Prokuratūra čia jau seniai turėtų nebe peržiūrėti žinias, o kratyti Ignitis ir eZo būstines, nes valstybės turto ir strateginio saugumo taškymasis tokiais mastais kvepia ne aplaidumu, o cinišku sisteminiu broku. Kai strateginė įmonė sugeba suparalyžuoti pusę regiono, o vadovas į raginimus trauktis reaguoja filosofinėmis mandrybėmis, kad „kaltųjų paieškas nukeltų į pabaigą“, darosi akivaizdu, kad atsakomybės sąvoka šiame koncerne išsitrynė visiškai.

O kur tuo metu visa vyriausybinė šutvė su energetikos ministru priešakyje? Jie užsikėlę kojas ant stalo sprendimus atidėlioja „vėlesniam laikui“ ir imituoja didžiulį susirūpinimą – susitinka, mandagiai krūpteli, nustemba, padiskutuoja ir… vėl paleidžia tais pačiais bėgiais bėgti tuos pačius vadybininkus. Ministrams šitie „gamtos kaprizai“ – tik proga pasifotografuoti su geltonomis liemenėmis ir išspjauti eilinį biurokratinį pranešimą spaudai apie „sustiprintą situacijos stebėjimą“. Kol viršūnėse vyksta šis beprasmis kabinetinis pingpongas, realus gyvenimas provincijoje rodo vieną: valstybė savo piliečiams geba tik išrašyti sąskaitas už „paslaugas“, o prireikus elementarios apsaugos – palieka tūnoti viduramžiuose. "