Net sekmadienį ilsėtis, geras šeimininkas netgi leisdavo pasiskųsti. Tik išeiti neleisdavo. Šiuolaikinė nelaisvė irgi ne kalėjimas, ji net labai patogi – su internetu, kondicionieriumi ir šimtu septyniais televizijos kanalais. Svarbiausia, kad durys atrodytų atidarytos.

Joje priešas yra pigiausia politinė energija, kuriai nereikia elektrinių, dujotiekių ir saulės baterijų. Pakanka baimės, nes kai žmogus bijo, jis pats atneša valdžiai savo laisvę ir dar padėkoja, kad paėmė. Paimkit mano teisę į žodį ir privatumą! Paimkit teisę abejoti, tik apsaugokit!

Nuo ko? Nesvarbu. Nuo JŲ, o kas tie JIE, bus pranešta per LRT. Ir čia prasideda pats gražiausias valdžios triukas: priešas turi būti pakankamai baisus, kad žmonės bijotų, bet niekada galutinai nenugalėtas. Nes, nugalėjus priešą, tektų grąžinti žmonėms tai, ką dėl jo pasiėmėt.

Tam priešas turi būti amžinas. Išorinis priešas kruvinas, turi tankų, bet vidiniai baisesni, nes turi netinkamą nuomonę ir nepatogių klausimų. Galiausiai pakanka netinkamos veido išraiškos ir neatsistoti, kai visi ploja. Ir kasdien priešų paieška tobulėja – kadaise reikėjo kontržvalgybos, dabar pakanka feisbuko.
Čia kiekvienas tikrinis patriotas gauna progą trumpam pabūti mažyčiu saugumo departamento generaliniu. Patikrinti kaimyną, pasmerkti bendradarbį. Pranešti apie pažįstamą ar ištraukti dešimties metų senumo sakinį. Svarbiausia – būti budriam. Visuomenėje, kurioje visi stebi visus, prižiūrėtojų nebereikia.
Nes pats pigiausias kalėjimas yra tas, kuriame kaliniai saugo vieni kitus. Mes nustojome būti laisvės kūrėjais ir tapome jos vartotojais. Norime laisvės kaip interneto plano, kad būtų greita, neribota ir pigi. Ir kad techninė pagalba veiktų visą parą. Jeigu neveikia – parašysim skundą. Kam? Tiems, nuo kurių turėtume būti laisvi.
Čia beveik tobula – pilietis skundžiasi valdžiai, kad valdžia jam nepakankamai gerai suteikia laisvę. Ir laukia atsakymo per dvidešimt darbo dienų. Ir nori visko be nemalonių pasekmių. Žodžio laisvės – be skaudžių žodžių, demokratijos – kad visi balsuotų, kaip norim.
Labai smarkiai nepatenkinti, žinokit, nori net revoliucijos! Pageidautina po darbo valandų ir jeigu nelis. Baisiai trokšta Kristaus be kryžiaus, Sokrato be nuodų taurės, net tiesos su nuolaida! Tokia pirkėjo laisvė: Barbora turi atvežti į namus, o pirkėjas dar patikrins pakuotę.

Dideli žmonės dingo ne todėl, kad žmonija susmulkėjo. Mes sukūrėme pasaulį, kuriame tikrai dideliam žmogui beveik neįmanoma prasibrauti pro atranką, nes sistema mėgsta vidutinius. Vidutinis nuspėjamas – turi paskolą, nori pareigų, bijo prarasti tai, ką gavo.
Todėl į viršų kyla ne tas, kuris pasakys „ne“. Iškyla geriausiai atspėjantys, kada reikia pasakyti „taip“. Po kokių dvidešimties tokių atrankos pakopų viršuje atsiranda žmogus, kuris niekada gyvenime niekam rimtai nepasakė „ne“. Ir jam patikima valstybė.

Anksčiau žmogus turėjo įsitikinimus, dabar turi poziciją. Skirtumas nedidelis, bet esminis. Įsitikinimas yra tai, ko nekeiti, kai pasidaro nepatogu, o poziciją pakeiti, kai pasikeičia aplinkybės. Todėl šiandien galima pirmadienį aistringai tikėti tuo, iš ko penktadienį jau tyčiosies. Ir nemeluoti.
Nes per tas keturias dienas nuoširdžiai pasikeitė nuoširdumas. Tai naujas žmogaus tipas: "dvasingas konformistas". Jam net nereikia liepti – pats pajunta, kuo dabar reikia tikėti ir paskutinė nelaisvės stadija ateina nepastebimai. Pirmoje žmogui uždraudžia kalbėti, antrojoje kalbėti jis jau bijo. Po to – išmoksta tylėti.
Ir nejučia pats pradeda aiškinti kitiems, kodėl tylėti atsakinga. Galiausiai ima pykti ant kalbančių ir reikalauja juos nutildyti. Paskutinė stotelė – nuoširdžiai ima vadinti tai laisvės gynimu. Čia ratas užsidaro ir valdžiai nebereikia nieko neleisti. Žmonės ateina patys, prašo draudimų ir įsižeidžia, jeigu neuždraudžia kitokios minties.

Tada laisvė tampa šūkiais per zobiadėžę, ją per sukaktis raginama "švęsti" ir laisvė virsta eksponatu. Štai, po daugelio metų nuo išsilaisvinimo muziejuje stovi stiklinė vitrina. Joje – senas laikraštis, savilaidos lapelis, nudriskusi vėliava, kalinio numeris. Ir kažkieno ranka parašytas sakinys: „Nebijok.“

Tik dabar atėjo pasaulis be tikėjimo, kuriame didelių nebėra, o laisvė gražiai sušukuota, iškvėpintais apatiniais, paguldyta laukia nugalėtojų rūmuose, ekranuose ir muziejuose.Ten ji saugi, už stiklo. Su lentele apačioje: LAISVĖ: XX–XXI a. pradžia. Rankomis neliesti, naudoti pagal paskirtį.

Vaikai per Konstitucijos pamokas vedami jos pasižiūrėti. Mokytoja paaiškina, kad kadaise žmonės dėl šito eidavo į kalėjimus, miškus, buvo vedami į aikštes su kartuvėmis ir nebegrįždavo namo. Vaikai fotografuoja telefonais. Keista, galvoja. Ko jie ten ėjo? Juk dabar viską turim.

Ir tik vienas koks nors nedrausmingas paklausia: – O jeigu viską turim, kodėl negalima visko pasakyti? Mokytoja apsidairo ir tyliai atsako: – Ne apie tai dabar kalbam. O ekskursijos vadovas papildo: – Tais laikais už tokius žodžius žmonės galėjo nukentėti. Vaikai nustemba. – O dabar?
Dabar, žinoma, ne, – atsako. – Tai galima parašyti bet ką? Ekskursijos vadovas šypteli: – Na, ne visai bet ką. – O kas nusprendžia? Vadovas jau nebesišypso. Mokytoja įsiterpia:– Vaikai, einam toliau. Kitoje salėje – ekspozicija apie cenzūrą.

Gal mūsų laikų melas net ne tai, kad esame laisvi. Didžiausias melas, kad mes norime būti laisvais. Tą kasdien kartoja kiekvienas, nors puikiai žino, kad laisvė vargina. Reikia rinktis, pačiam atsakyti už pasirinkimą ir nėra kam suversti kaltės. Ir nėra kas pasakytų, ką galvoti, ir nėra garantijos, kad būsi teisus.
Daug maloniau gauti instrukciją ir, jeigu viskas baigsis blogai, galėsi atšauti: aš tik dariau, ką visi. Ir štai čia išryškėja baisiausia galimybė: gal valdžia neatėmė mūsų laisvės? Gal mes po truputį ją patys atidavėme pasaugoti, nes buvo per sunki nešiotis? Gavome kvitą, padėjome į stalčių ir nurimome?

O po daugelio metų atėję atsiimti sužinojom, kad saugojimo terminas pasibaigė. Tik kaimo pakelėse dar liko Lietuvos ir lietuvių simboliai. Rūpintojėliai – nieko negalintys ir nebenorintys keisti dievuliukai, kurie liūdi dėl mūsų ir viso neteisingo pasaulio. Gal tai ir esame mes – amžinos aukos, susitaikymo ir nuolankumo pavidalai?