SISTEMA, KURI MINTA PRIEŠAIS

Įpratom manyti, kad politinė sistema ir jos priešininkai yra priešybės, tačiau ar jie netapo vienas kitam būtini? Juk valdžia teisina savo veiksmus būtinybe apsaugoti visuomenę nuo pavojingų radikalų, o opozicija teisina savo buvimą būtinybe apsaugoti visuomenę nuo pavojingos valdžios. 

Kuo garsiau šaukia, tuo lengviau mobilizuoti savo šalininkus. Kuo labiau valdžia gąsdina opozicija, tuo labiau opozicija įsitikina esanti pavojinga valdžiai. Kuo labiau opozicija gąsdina valdžia, tuo labiau valdžia įsitikina esanti vienintelė stabilumo garantija. 

Taip abi pusės viena kitą kasdien maitina. Joms net nereikia susitarti, pakanka viena kitai būti reikalingoms. O visuomenė tampa šio abipusio maitinimosi šaltiniu ir politinio spektaklio auditorija.

PATOGUS PRIEŠAS

Ne kiekvienas priešas yra pavojingas, kartais jis nepaprastai naudingas. Leidžia sutelkti savus, pateisinti klaidas, atidėti nepatogius sprendimus. Ir, svarbiausia – paaiškinti nesėkmes ir sukurti nuolatinės grėsmės atmosferą.

Sistema išmoko pasirinkti, kuriuos priešininkus iškelti į pirmą planą. Triukšmingas, agresyvus, nekompetentingas opozicionierius gali būti daug patogesnis už ramų, išsilavinusį ir organizuotą konkurentą. 

Pirmąjį lengva parodyti kaip grėsmę, su antruoju reikia ginčytis dėl esmės. O tai godžiai ir gana bukai valdžiai jau sunkus darbas.

RADIKALUMO SPĄSTAI

Kai opozicija ilgai nelaimi, dalis šalininkų ima reikalauti vis daugiau piktumo ir radikalių frazių. Nuosaikumas jų akimis tampa silpnumu, kompromisas, galintis bent milimetru priartinti tikslą imamas laikyti išdavyste. Kas tuo abejoja – bailys, situacijos blaivi analizė – pataikavimas ir prisitaikėliškumas. 

Ir tada kiekvienas, kuris kalba apie realias galimybes, paskelbiamas sistemos žmogumi. Taip opozicija pamažu pradeda konkuruoti ne dėl geresnių sprendimų, o dėl didesnio radikalumo. Jos viduje ir tarp šalininkų laimi tas, kuris garsiausiai išrėkia, kad viskas supuvę.

Bet yra viena smulkmena: kuo labiau opozicija darosi rėksminga, tuo lengviau valdžiai įtikinti nuosaikią visuomenės dalį, kad permainos būtų pavojingos, nes dauguma žmonių to tiesiog nemėgsta. Ir taip radikalumas, kuris turėjo sugriauti sistemą, palaipsniui tampa vienu jos stabilumo veiksnių.

VALDŽIAI MEILĖS NEREIKIA 

Politikui nebūtina, kad visi jį mylėtų, garbintojų ji ir taip turi dėl to, kad didelė visuomenės dalis yra tūkstančiais saitų susijusi su sistema ir nenori jų sutraukyti. Valdantiesiems visiškai užtenka, kad jų priešininkai būtų dar labiau nemėgstami. 

Ir valdžia gali išlikti net būdama labai nepopuliari, nes jeigu visuomenė nemato patikimos alternatyvos, didelė jos dalis renkasi pažįstamą blogį. Todėl, kad bijo to, kas nežinoma.

Toks politinis paradoksas, kurį ne kartą stebėjome: nepasitikintys valdžia leidžia jai laimėti, nes opozicija pasitiki dar mažiau. Ir tada opozicijos silpnumas tampa vos ne svarbiausiu valdžios politiniu kapitalu.

POLITINĖS SISTEMOS SAVISAUGA

Kiekviena ilgai veikianti sistema išsiugdo savisaugos mechanizmus – institucinius, finansinius, informacinius, psichologinius. Bet vienas svarbiausių yra gebėjimas įtraukti kritiką į įprastą savo veikimo tvarką, įtvirtintą žiniasklaidos užvaldymu.

Tada kritika tampa nuspėjama, o protestai ir pasipiktinimai – ritualiniais. Visi opozicijos lyderiai yra pažįstami ir lengvai prognozuojami. Valdžia iš anksto žino, dėl ko bus puolama. Opozicija iš anksto žino, ką pasmerks. 

Žiniasklaida iš anksto susiplanuoja, ką pakvies į laidą ir visi žino, kas ką pasakys. Žodžiu, visi atlieka savo vaidmenis – sistema veikia. Ir net valdžios priešininkai tampa jos kasdienybės dalimi. 

TIKROS PERMAINOS ATEINA IŠ ŠALIES 

Toli gražu ne visada politinę sistemą sugeba pakeisti tie, kurie visą gyvenimą su ja kovojo. Nes jie patys tapo jos dalimi, pažįsta visas taisykles, visus priešininkus ir intrigas. Išmoko visus ritualus ir nebegali įsivaizduoti kitokio politinio veikimo.

Tikros permainos dažniausiai prasideda nuo žmonių, kurie į seną politinį žaidimą apskritai nenori įsitraukti. Jie neklausia, kuriam senam lyderiui reikia paklusti, nesiaiškina, kas prieš dvidešimt metų ką išdavė. Tuo labiau jiems neįdomu, kuri organizacija turi istoriškai didesnę teisę vadovauti.

Jie klausia paprasčiau: ką reikia padaryti? kas gali tai padaryti? Ir kodėl iki šiol niekas to nepadarė? Tokie klausimai senajai opozicijai kartais pavojingesni už visą valdžios propagandą, nes į juos reikia atsakyti.

KAS KO NUSIPELNĖ

Dažnai sakoma, (ir aš sakiau), kad kiekviena tauta turi tokią valdžią, kokios nusipelno. Tai pernelyg žiauru ir neteisinga. Žmonės gimsta ir ateina į jau egzistuojančias sistemas, paveldi institucijas, tradicijas, baimes ir priklausomybes. 

Tačiau yra ir kita tiesa. Visuomenė ilgainiui prisitaiko prie to, ką toleruoja. Jeigu toleruoja melą, melas tampa norma. Jeigu toleruoja veidmainystę, veidmainystė tampa politine kultūra. 

Jeigu toleruoja lyderių savanaudiškumą ir amžinus pralaimėtojus, savanaudiškumas tampa politinės karjeros sąlyga, o politinė nesėkmė – profesija. 

Todėl visuomenė nusipelno ir tokios valdžios, ir tokios opozicijos, kokias toleruoja. Ir tada nebeužtenka pakeisti valdžią, reikia keisti patį visuomenės santykį su politika.

NORAS BŪTI LABIAU TEISIAIS NEGU LAISVAIS

Laisvė reikalauja atsakomybės. Teisumas – ne. Gali visą gyvenimą būti teisus ir nieko nepadaryti. Gali dieną naktį kritikuoti ir nieko nesukurti. Gali visą gyvenimą kaltinti kitus ir niekada net vieną kartą nepaklausti savęs, ką pats galėjai padaryti kitaip.

O laisvė reikalauja rinktis. Rizikuoti ir klysti, prisiimti pasekmes. Todėl labai dažnai žmogui daug patogiau būti amžinai teisiu ir nuskriaustu pavaldiniu negu atsakingu laisvu piliečiu. Nes pavaldiniai turi visus moralinius pranašumus, o laisvi piliečiai – tik visas praktines problemas.

POLITINIS INFANTILIZMAS

Vaikas tiki, kad suaugusieji išspręs jo problemas. Politinis infantilizmas prasideda tada, kai ir suaugęs žmogus tą patį santykį perkelia į valstybę. Valdžia turi pasirūpinti, opozicija – išgelbėti, lyderis privalo nuspręsti. Viską kažkas turi ateiti ir sutvarkyti, o jeigu nesutvarko – visi niekšai.

Tokia visuomenė nuolat ieško tėvo. Griežto arba gero, bet visada teisingo ir stipraus. Svarbiausia – tokio, kuris prisiimtų atsakomybę už jos gyvenimą. Todėl net imitacinė demokratija kartais tampa ne piliečių savivalda, o nuolatiniu tėtuko rinkimu.
Kas ketverius metus visuomenė nusivilia senu tėvu ir bando išsirinkti patriarchą. O paskui vėl labai smarkiai stebisi, kad šis elgiasi kaip tėvas. Ir labai piktinasi valdžios patriarchais.

PASKUTINĖ OPOZICIJOS ILIUZIJA

Opozicija dažnai tiki, kad jos tikslas yra pakeisti valdžią. Tačiau pakeisti valdžią nėra tas pats, kas pakeisti valstybės gyvenimą. Galima pakeisti ministrus ir palikti tas pačias taisykles, pakeisti partijas ir palikti tuos pačius interesus. 

Pakeitus politinius šūkius sistema ir politinė kultūra lieka tokios pat. Aišku, įmanoma išvaryti vienus savanaudžius ir atvesti kitus. Ir tada po kelerių metų vėl atsiranda opozicija, kuri žada viską pakeisti. Todėl ne svarbiausias klausimas kas valdys.
Svarbiausias – kaip bus valdoma, kas valdžią kontroliuos ir ką piliečiai galės padaryti, kai valdantieji pradės piktnaudžiauti savo galia. Jeigu šie klausimai neišspręsti, valdžios pasikeitimas tėra personalo rotacija.

KLAUSIMAI

Ar ne pernelyg ilgai ieškojome atsakymo į klausimą, kodėl valdžia tokia bloga ar opozicija tokia silpna? Gal pagaliau laikas paklausti, kodėl visuomenė nuolat sukuria ir palaiko būtent tokią valdžią ir būtent tokią opoziciją?

Kodėl ji taip lengvai patiki gelbėtojais? Kodėl taip sunkiai pakelia abejonę? Kodėl reikalauja tiesos, bet pyksta, kai ta tiesa jai nemaloni? Ar galima norėti demokratijos, jei trokšti stipraus vado? Ar teisinga nekęsti valdžios savanaudiškumo, bet atleisti tai saviesiems?

Ir svarbiausia – kodėl žmonės taip dažnai renkasi ne tą, kuris gali ką nors padaryti, o geriausiai pasakantį ką ji nori girdėti? Ar tai neišvengiamas prakeikimas po kiekvieno nusivylimo vėl pradėti ieškoti naujo gelbėtojo, užuot pagaliau pradėjus gelbėtis patiems?

AUKOS SINDROMAS

Gal taip yra todėl, kad valdžią pakeisti lengviau negu savo įpročius. Opozicijos lyderį pakeisti lengviau negu savo mąstymą ir naują mesiją išsirinkti lengviau negu tapti piliečiu. 

Valdžia nėra vienintelė mūsų politinio gyvenimo problema. Opozicija nėra vienintelė mūsų neišsipildžiusių vilčių problema. Didžiausia problema galbūt tai, kad per ilgus metus mes išmokome puikiai gyventi su savo bejėgiškumu. 

Išmokome jį paaiškinti ir pateisinti, net paversti moraliniu pranašumu, savotišku aukos sindromu. Ir dabar gal būt nedrįstame sau prisipažinti, kad labiausiai bijome, jog kas nors iš tikrųjų pasikeis. 

Nes tada nebegalėsime sakyti, kad nuo mūsų niekas nepriklauso.