Tik štai nedidelė smulkmena. Kad referendumas įvyktų, reikia daugiau kaip 50 procentų rinkėjų aktyvumo. O savivaldos rinkimuose ši riba paskutinį kartą buvo peržengta 2002 metais. Per penkerius vėlesnius rinkimus – nė karto. Jokių šansų, kad referendumas iš viso įvyktų, matant didėjantį visuomenės nusivylimą, nematyti.

Tuo tarpu į Seimo rinkimus tie 50 reikalingų procentų dar ateina, tačiau ten niekas referendumo dėl šeimos nesiūlė ir nesiūlo. 2024 metų Seimo rinkimuose dalyvavo daugiau kaip 52 procentai rinkėjų. Valstiečiai ir tada kalbėjo apie šeimos vertybes, bet referendumu Konstitucijos keisti neragino. 

Kodėl dabar? Atsakymas gali būti visai paprastas. Referendumas mobilizuoja rinkėjus, kuriems ši tema svarbi. Jie ateina balsuoti už šeimą, o kartu išrenka ir savivaldybių tarybas bei merus. Referendumas gali neįvykti, tačiau rinkimuose atiduoti balsai niekur juk nedings.

Bet yra dar viena smulkmena. Jeigu referendumas neįvyks, kitokių "šeimų" sampratos šalininkai galės tuo pasinaudoti kaip politiniu argumentu. Štai, tauta tradicinės šeimos sampratos nepatvirtino! 

Nors neįvykęs referendumas visiškai nereiškia, kad žmonės jai nepritaria. Nebalsavimas nėra balsavimas „prieš“. Tačiau taip dėl kelių papildomų mandatų galima savo oponentams padovanoti argumentą, kuriuo jie mojuos dar daugelį metų.

Toks jau politinės piarinės aritmetikos stebuklas: referendumą galima pralaimėti, rinkimuose laimėti, o savo deklaruojamą tikslą – palaidoti. Svarbiausia juk balsiukų susirinkti. Nes valstiečiams kaip ir badas be Ramūnėlio, jei ne I.Vėgėlė, net į Seimą būtų nepatekę.