Apie vienatvę kaip neišvengiamą žmogaus būseną, nuo kurios norim pabėgti. Dievą, kuris jei yra, tai irgi vienišas. Apie mirtį, kuri viską paaiškina, kai jau nieko nebegalima pakeisti.

Ir staiga – mes. Ne aš. Ne tu – mes. Vienatvės nepaneigsi, bet gali ją pripažinti ir kitam. Ir tikrasis artumas prasideda, jei du žmonės nebesistengia vienas kito vienišumo panaikinti.
Kada supranta, kad kiekvienas nešasi savąjį ir niekas kitas jo neatims. Tiesiog gali būti šalia. Ir tada vienuma pasikeičia, niekur nedingsta, tačiau nustoja būti nelaime.
Nes yra kitas, kuris žino ir nereikia jam nieko aiškinti. Todėl mano kalbėjime bus lesykla ir paukščiai, taurė, vyno gurkšnis, muzika ir staigi tyla. Tokie maži, beveik nepastebimi gyvenimo dalykai.
O aplink juos – mirtis, amžinybė, vienatvė, begalinė tamsa. Ir man atrodo, kad būtent tie maži daiktai išgelbės nuo banaliai didingo filosofavimo.

Nes gali visą gyvenimą ieškoti ar slėptis, aiškintis paslaptis, mėginti suprasti, kodėl esi ne niekas. O tuo metu prie lango nutūps mažas paukštis.
Jam nerūpės nei tavo pagalvojimai, nei tavo vienatvė, nei tavo būsima mirtis. Tiesiog norės trupinio. Ir tu jam įbersi. Ir tą akimirką būsi arčiau atsakymo negu per visą gyvenimą.
Nes padarysi tai, kam nereikia jokių atsakymų. Mes vieniši, nes niekas nesupranta? Ne, paprasčiausiai norim būti suprasti labiau, negu suprasti kitą.

Meilėje ieškai savęs, savo vaizdo kito akyse. O tikrumas prasideda, kai nustoji žiūrėt į tą atspindį ir pirmą kartą pamatai žmogų. Tada jau nebereikia nei atsakymų, nei įrodymų.

Todėl tie paskutiniai žodžiai tokie: mes esame vieno kraujo. Nesame vienodi, bet visi mirtingi. Visi kažko nepasakėme, ne viską supratome, visi mylėjome neteisingai.

Bet dar turime šiek tiek laiko. Dar galime atrasti kalbą, kuria galime susikalbėti su tuo, kas didesnis už mus. Kol paukščiai lesykloje. Kol taurė pripilta ir dar galima sugrįžti.