Joje nuolat trūko pinigų beveik viskam: keliams, gydytojams ir mokytojams. Vienintelis už karą atsakingas karvedys Miestas nuo ryto iki vakaro sukdavo galvą, kam dar sumokėti pinigų net ir už nepadarytus ar nereikalingus darbus, kad kitais metais gautų nemažiau.

Dar šioje karalystėje vienodais laiko tarpais atsirasdavo naujas gelbėtojas. Kartais vietinis, o kartais stebuklingu būdu nuleistas iš Užjūrio karalystės. Vos vienas gelbėtojas nusidėvėdavo, iš už horizonto jau kildavo kito gelbėtojo portretas.

Ir štai vieną gražią vasaros dieną iš tolimos Užjūrio karalystės parvyko dar vienas Ponas su savo Ponia. Ponas tarėsi puikiai išmanąs statybų meną, o Ponia išmanė, kaip mokyti pasaulį gyventi už fondų pinigus, todėl greitai tapo tų pačių fondų maitinamos svarbiausios karalystės televizijos žvaigžde. Tai buvo labai perspektyvus derinys: vienas galėjo paaiškinti, ant ko viskas laikosi, kita – kodėl viskas gali sugriūti.

Žmonės karalystėje iš pradžių apsidžiaugė.

– Savi grįžo!
– Su patirtimi! – pritariamai rypavo teisingieji karalystės laikraščiai.
– Su ne bet kokia, o su amerikoniška! – patikslino teisingoji televizija, nes vietinės patirties karalystėje ir taip buvo per akis. Štai žmogus trisdešimt metų vairavo autobusus, bet niekas jo į studiją nekvietė. Autobusai, matyt, buvo pernelyg paprasti ir vietinės reikšmės.

Parvykėliai patogiai apsigyveno karalystėje ir įsitraukė į jos viešąjį gyvenimą. Tai miestiečių nestebino: veiklių žmonių jie buvo matę ir anksčiau. Keistenybės prasidėjo tada, kai paaiškėjo, kad nuo parvykėlių veidų darosi sunku pasislėpti. Atsiverti laikraštį – jie, įsijungi laidą – jie. Išeini į gatvę – Ponas jau laukia tavęs ant namo sienos ar plakato miesto gatvėje. Stovi toks ramus, pasitempęs ir žiūri į tave taip, kaip eilinis karalystės gyventojas žiūri į šildymo sąskaitą. Po portretu visada buvo parašyti du gražūs žodžiai – vienas apie meilę tėvynei, kitas apie gebėjimą tvarkytis. Abu tokie teisingi, kad prieštarauti buvo tiesiog nepatogu ir net nepadoru. Juk negali žmogus ateiti ir pasakyti: atsiprašau, aš prieš meilę tėvynei ir už visišką netvarką.

Todėl miestiečiai pradėjo klausinėti atsargiau:

– O ką jis parduoda? Gal kokias nors paslaugas?
– Kokias?
– Dar neaišku. Bet reklamos veidas jau yra.

Netrukus karalystės smuklėse ir tarp vietinių vežikų pasklido gandas, kad Ponas ar Ponia galbūt matuojasi vieną ar kitą karalystės sostą. Niekas nežinojo, kuris tiksliai matuojasi. Vieni sakė, kad Ponas, kiti – kad Ponia. Treti aiškino, jog šiuolaikiniame pasaulyje pirmiausia gerai reikia paruošti visuomenę, o tada jau spręsti, kam siūti mantiją.

Vienas gerai informuotas vietinės užeigos Smuklininkas turėjo ypač patikimą šaltinį: jo pažįstamas buvo girdėjęs iš savo pažįstamo, kuris girdėjo iš žmogaus, kartais stovinčio netoli svarbių pokalbių dalyvių. Tokio šaltinio karalystėje paprastai užtekdavo trims dienoms diskusijų ir vienai specialiai pirmadienio humoro laidai. Bet net jis nežinojo, ko laukti.

– Bus karalius, – sakė vieni.
– Bus karalienė, – sakė kiti.
– O gal tai tiesiog reklama? – paklausė naujienų Kepėjas, kuris visada būdavo optimistas.

Į jį visi pažiūrėjo su užuojauta. Žmogus visą gyvenimą kepė duoną ir, matyt, todėl nesuprato sudėtingų nūdienos procesų. Tuo metu karaliaus rūmuose susirinko įvaizdžio Patarėjai. Vyriausiasis jų ant stalo padėjo tuščią lapą.

– Štai būsimos kampanijos programa.
– Bet čia nieko nėra, – nustebo karališkasis Iždininkas.
– Todėl visi gali joje pamatyti savo lūkesčius.

Patarėjai ilgai svarstė, ko žmonėms labiausiai reikia. Paaiškėjo, kad žmonėms reikia kompetencijos, ramybės, saugumo, gerovės ir tikros lyderystės.

– O ką mes ruošiamės daryti konkrečiai? – paklausė jaunas Raštininkas.

Menėje stojo mirtina tyla.

Vyriausiasis Patarėjas nusiėmė akinius.

– Jaunuoli, mes dabar kuriame pasitikėjimą, o konkretybėmis jį labai lengva sugadinti.

Raštininką tuoj pat perkėlė prie skaitytuvų, kur jo polinkis į konkrečius kiekius buvo naudingesnis.

Netrukus Užjūrio šalies Ponas ir Ponia buvo pakviesti į didžiąją rūmų laidą „Paprastai apie nepaprastus“. Vedėjas, kuris priklausomai nuo aplinkybių būdavo arba žurnalistas, arba verslininkas, arba visuomenės veikėjas norėjo parodyti, kad būsimi dideli ir tolimos šalies atvykę žmonės irgi gyvena paprastą gyvenimą. Todėl filmavimo grupė atsivežė keturias kameras, tris lempas, grimuotoją ir svarbų žmogų, atsakingą už natūralumą.

– Būkite visiškai savimi, – pasakė jis Užjūrio šalies svečiams. – Tik atsisėskite truputį kairiau, nes ten jūsų nuoširdumas bus gražiau apšviestas ir geriau matomas žiūrovams.

Ponas papasakojo, kad jam labai svarbūs žmonės, Ponia papasakojo, kad ji turi ilgalaikę fondinių pinigų leidimo patirtį ir jai labai svarbi teisinga karalystės ateitis. Vedėjas labai nuoširdžiai susijaudino: jo vedamoje humoro laidoje retai pasitaikydavo pašnekovų, kuriems būtų svarbūs abu šie dalykai vienu metu.

Tuomet laidoje buvo parodyta atvykėlių virtuvė. Karalystėje jau seniai galiojo paprotys: jeigu žmogus leidžia nufilmuoti savo virtuvę, vadinasi, jis yra beveik savas, o jei dar išverda ir kavos, galima pradėti svarstyti jo tinkamumą aukščiausioms pareigoms.

Kitą rytą Optimistas vėl uždavė kvailą klausimą:

– O kokie jų politiniai ketinimai?
– Kodėl tu visur matai politiką? –pasipiktino Smuklininkas, kuris žinodavo beveik visas karalystės paslaptis. – Žmogus tiesiog kabo ant penkiolikos sienų bei dvylikos sankryžų ir kalba apie valstybės ateitį.

Optimistas nutilo – juk argumentas buvo labai stiprus.

Vieną dieną į miesto aikštę atėjo paprasta Senutė su pirkinių vežimėliu. Ji ilgai žiūrėjo į milžinišką portretą.

– Gražus, – tepasakė.

Įvaizdžio Patarėjas patenkintas linktelėjo.

– Solidus, – pridūrė senutė.

Prižiūrėtojas dar labiau išsitiesė.

– O kas už šitą grožį sumokėjo? – staiga pasidomėjo Senutė.

Prižiūrėtojas susiraukė.

– Kodėl jums visada reikia kalbėti apie pinigus?
– Todėl, vaikeli, kad mano grožis šiandien parduotuvėje baigėsi ties lentyna su sviestu.

Senutės klausimas pasirodė užkrečiamas. Žmonės staiga pradėjo klausinėti visokių nepatogių dalykų: kas reklamuojama, kokiu tikslu, kieno lėšomis, kur dar yra įmonės pristatymas, o kur jau prasideda asmens žinomumo auginimas.

Patarėjai sunerimo.

– Visuomenė darosi ciniška, – sunerimo Patarėjai.
– Gal smalsi? – nedrąsiai pasiūlė Naujasis Raštininkas.

Jį, kaip ir kitus, uždavinėjusius neteisingus klausimus, irgi perkėlė prie skaitytuvų. Prie jų jau darėsi ankšta.

Tuo metu smuklėje buvo aptarinėjami tolimi kraštai, užjūrio darbai ir kaimyninės karalystės projektai. Kiekvienas dalijosi informacija apie Užjūrio šalies ponus ir karalystęs gyventojai kasdien žinojo vis daugiau. Informacijos radosi įdomios:vienas pažinojo žmogų Amerikoje, kitas turėjo pusbrolį Latvijoje, trečias buvo kartą persėdęs į lėktuvą Rygoje ir dėl to laikė save Regiono Ekspertu. Po kurio laiko apie parvykėlius buvo žinoma viskas, tik ne viską buvo galima patikrinti.

Tačiau klausimas apie sostą niekur nedingo. Smuklininkas net paprašė Baldininko pasvarstyti, kaip toks sostas galėtų atrodyti. Čia iškilo problema: sostas vienas, o žmonių, apie kuriuos sklando gandai, – du.

– Gal daryti besisukantį? – pasiūlė Baldininkas.
– Valstybė nėra biuras, – griežtai atsakė užsukęs karalystės Teisininkas.
– Tuomet kodėl visur kalbama apie jos vadybą?

Teisininkas vietoj atsakymo atsinešė karalystės Taisyklių knygą, kurioje buvo prirašyta įvairių reikalavimų. Tokia nemaloni ir neįdomi knyga, kurią mažai kas skaitė: jokių fotografijų, jokių šūkių, vien įvairios sąlygos. Smuklėje ją pavartė ir padėjo šalia žvakidės. Galiausiai karalystės gyventojai nutarė susėsti ir išsiaiškinti, ką jie iš tikrųjų žino. Plakatai ant kiekvieno kampo yra, gražūs žodžiai apie tėvynę, atsakomybę ir ateitį – taip pat yra. O atsakymo, kur visa tai veda, nėra.

– Gal jis nori tapti Karaliumi? – svarstė Smuklininkas.
– Gal ji Karaliene? – pridūrė Kepėjas.
– O gal jiems tiesiog patinka viešumas? – paklausė Baldininkas.
– Tuomet labai didelis jų apetitas viešumui, – pastebėjo Senutė. – Aš tiek savo vyro nuotraukų per penkiasdešimt metų nemačiau, kiek šito Pono per vieną mėnesį.

Visi nusijuokė, bet po tokios diskusijos aiškiau nepasidarė. Metraštininką paprašė užrašyti susirinkimo išvadą. Jis pamirkė plunksną ir parimo prieš tuščią lapą.

– Tai ką rašyti? Kad rengiasi valdyti?
– Nežinome.
– Kad nesirengia?
– Irgi nežinome.
– Kad čia tik prekyba ir statybos?
– Galbūt. Bet kam tuomet tiek kalbėti apie visos karalystės likimą?

Metraštininkas padėjo plunksną. Pirmą kartą karalystės istorijoje visi sutarė dėl vieno: šiandien jie taip ir nesuprato, kas čia vyksta. Ar prieš juos du veiklūs žmonės, nusprendę plačiau papasakoti apie save, ar būsimi pretendentai į aukštus postus, kol kas pratinantys karalystės gyventojus prie savo veidų? O gal ir patys pasakos herojai iš Užjūrio dar laukia, kurios šios karalystės durys jiems atsivers?

Atsakymo neturėjo nei Kepėjas, nei Smuklininkas, nei Senutė. Net žmogus, kurio pusbrolis gyvena Latvijoje, šį kartą patylėjo. Todėl gyventojai vieningai nusprendė palaukti ateities, kuri turės parodyti, ar už portretų slypėjo tik noras būti matomiems, ar ir kelias į kokį nors aukštą postą. Ir jeigu kelias – kuriam iš dviejų jis buvo tiesiamas.

Kepėjas grįžo prie duonos, Senutė – laukti nuolaidų sviestui, Metraštininkas paliko pasakoje tuščią puslapį, o Baldininkas susirinko įrankius.

– Kol kas negaminsiu jokio sosto, – pasakė. – Kai paaiškės, į kokį postą taikomasi ir kuris iš jų sės, tada ir išmatuosime.

Plakatai liko kabėti, gyventojai – laukti. Pasaka dar neturėjo pabaigos, tik labai gerai matomus pagrindinius veikėjus. Gal bus tęsinys? O jeigu jūs ką nors šioje istorijoje atpažinote, čia jau tik jūsų vaizduotė.